A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 46 97

Parengta spaudai 2002 m. gruodžio 13 d.

Santrauka

Straipsnyje siekiama suvokti, kokiais vertybiniais prioritetais pagrįsta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip joje yra sunorminta tiesioginės demokratijos idėja. Tiesioginės demokratijos svarba siejama su jos tikslu papildyti, kontroliuoti atstovaujamąją demokratiją, kad politinis atstovavimas nevirstų atstovavimu sau. Konstatuojama, kad nepaisant kai kurių konstitucinių normų (4, 5, 18 ir kt. str.), kuriomis, regis, tikslų lygmeniu įtvirtinamas žmogaus teisių prioritetas, Konstitucijoje jaučiamas polinkis monopolizuoti Seimo teisėkūrą, apsunki­nant tautos galimybes naudotis tiesiogine demokratija – nustatant sunkiai įvykdomas refe­rendumo ir įstatymų siūlymo piliečių iniciatyva kvotas, nesiekiant jas balansuoti su Lietuvos gyventojų skaičiumi. Be to, 50 tūkstančių piliečių siūlomas įstatymo projektas gali būti Seime nepriimtas, nesurinkus Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimų narių daugumos pritarimo. Tai prielaidos slopinti Lietuvos žmonių pilietinę iniciatyvą, ją nuvertinti ir taip faktiškai įtvirtinti Seimo teisėkūros monopolį, nors Konstitucija teisėkūros kompetenciją paskirsto piliečiams ir Seimui (4 ir 9 str. 3 d.). Į valstybės prioritetą orientuotų ir tas faktas, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą Konstitucija pripažįsta tik valstybės institucijoms, nors pagal teisinės valstybės (demokratijos) logiką Konstitucinis teismas pirmiausia yra piliečių institucija, nes Konstitucijai priešingi įstatymai pirmiausia kėsinasi į piliečių konstitucines teises. Žmogaus teisės veiksmingai gali būti ginamos tik tuo atveju, jeigu tiesiogiai pripažįstama asmens, kurio teisė pažeista, teisė gintis nuo pažeidimo (nuo Konstitucijai priešingų įstatymų). Atsižvel­giant į šiuos ir kai kuriuos kitus faktus vargu ar galima laikyti atsitiktiniu bandymą pradėti dėstyti Konstitucijos struktūrą ne nuo žmogaus teisių (kaip, pvz., daroma Vokietijos (1949), Italijos (1947), Nyderlandų (1983) ir kitų Europos šalių konstitucijose), o nuo valstybės.

Visa tai duoda pagrindo manyti, kad Konstitucijos vertybių sistema nėra vienareikšmė ir nuosekli, aiškėja jos polinkis įtvirtinti prioritetinį dėmesį ne žmogaus teisėms, o valstybės ins­titucijoms ir pareigūnams. Šis polinkis tampa dar labiau matomas jį siejant su jo tęsiniu – kasdienine valstybės politika. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo ir Jungtinių tautų plėtros programos autoriai, 2002 m. tyrę žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.

Čia iškelta Konstitucijos vertybinių prioritetų problema galėtų būti ir platesnės studijos objektas.

Tie patys standartai taikytini ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos modernu­mui suvokti, nes pirmuoju Konstitucijos straipsniu Lietuva skelbiama demokratine valstybe. Aiškinantis, kiek Konstitucijos tekstas suderintas su šiuo skelbiniu, svarbu užčiuopti Konsti­tucijos vertybinį teorinį pagrindą (koncepciją) arba, kitaip sakant, suvokti, kokių vertybių pri­oritetu faktiškai yra pagrįsta Lietuvos Respublikos Konstitucija, jos pagrindinės nuostatos. To nepadarius Konstitucijos tekstas bus skaitomas ir suvokiamas paviršutiniškai, nematant problemų, neskiriant atskirų Konstitucijos normų loginio būtinumo nuo atsitiktinumo, o ga­liausiai – nepajėgiant užčiuopti svarbiausio dalyko – Konstitucijoje įgyvendintų demokratiš­kumo investicijų masto.

Šie klausimai orientuoja į socialinę, teisinę Konstitucijos vertę ir kartu rodo, kad tradici­nio normatyvizmo eksploatuotas Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, apibūdinimas šiandien yra nepakankamas. Jis pasako, kas yra Konstitucija savo juridine galia kitų teisės norminių aktų atžvilgiu, bet nepasako, kieno „pagrindinis įstatymas“ ji yra, kokiais vertybi­niais prioritetais turėtų būti grindžiamos jos pagrindinių straipsnių nuostatos, ar yra pakan­kamos tos konstitucinės priemonės, kuriomis ketinama kurti „atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę“? Šie klausimai ir atsakymai į juos neįeina į pozityvistiškai su­prantamą teisę, todėl jie neįeina ir į šios teisės sampratos pagrindu kuriamą Konstitucijos koncepciją.

Valstybės ar žmogaus teisių prioritetas? Lietuvos Respublikos Konstitucijos kon­ceptualumo pagrindiniai bruožai ima ryškėti jau nuo empirinės (išorinės) pažinties su Kon­stitucijos struktūra: ji pradedama „Lietuvos valstybe“ (I skirsnis), toliau seka skirsnis apie žmogaus teises ir jų apsaugą, tada – valstybės institucijų ir jų kompetencijos konstitucinis įtvirtinimas. Be to, ir kai kuriose Konstitucijos formuluotėse, kur reikia palyginti tautą ir vals­tybę, valstybė rašoma pirmiau: „svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai spren­džiami referendumu“ (9 str. 1 d.). Kyla klausimas, ar tokia Konstitucijoje įtvirtinta vertybių ei­lės seka yra atsitiktinė išorybė, formos dalykas, ar tai yra susiję ir su tam tikro konceptua­lumo prielaidomis, kurios leistų manyti apie Konstitucijos tam tikrą polinkį įtvirtinti ne žmo­gaus teisių, o valstybės (politinės valdžios) vertybių prioritetą, nors „nedrąsų“ ir aiškiai ne­formuluojamą?

Šiai prielaidai oponuojantys gali sakyti, kad nėra esminis dalykas, nuo ko pradėti Kon­stitucijos struktūrą – nuo valstybės ar nuo žmogaus teisių, nes Konstitucija – vientisas įsta­tymas, o konjunkcijos nariams keičiantis vietomis pačios konjunkcijos reikšmė nesikeičia. Be to, tokiai prielaidai, atrodo, itin stipriai turėtų oponuoti Konstitucijos nuostata: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (5 str. 3 d.), taip pat demokratijos raidai itin svarbus 18 straips­nis: „Žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės“. Žmogaus teisių pripažinimas „prigimtinėmis“ – tai pripažinimas, kad pagrindinės žmogaus teisės atsiranda anksčiau už valstybės ir nepri­klausomai nuo valstybės valios. O jeigu taip, tai susiduriama ne su valstybės, o su žmogaus teisių prioriteto skelbimu. Šią išvadą, atrodo, dar labiau turėtų sustiprinti jau minėto 5 straipsnio 3–oji dalis, kuri valstybę imperatyviai pajungia žmogaus teisėms, jas padaro pa­grindiniu ir strateginiu valstybės veiklos tikslu, o pačią valstybę – priemone šiam gėriui siekti. Visa tai turėtų vienareikšmiškai liudyti ne apie valstybės, o apie žmogaus teisių prioritetą.

Bet šios išvados vienareikšmiškumas gali neatrodyti toks akivaizdus ir tvirtas, kai imame analizuoti ir kitus Konstitucijos straipsnius, skirtus jau ne tikslams deklaruoti, o tų tikslų įgyvendinimo, garantavimo priemonėms ir būdams nustatyti. Tada nuostata pradėti Konstitucijos struktūros dėstymą nuo valstybės jau gali ir nebeatrodyti vien tik formos daly­kas. Jos nelaiko formaliu, atsitiktinu dalyku ir mūsų Konstitucijos tyrinėtojai, įžvelgiantys tam tikrą šios struktūros vertybinių prioritetų formulavimo nekorektiškumą, bet jį aiškinantys isto­riniais argumentais: „tokią Konstitucijos struktūrą galėjo nulemti ir atsikuriančios nepriklau­somos valstybės siekis išryškinti valstybės kaip atsikuriančios nepriklausomybės garanto vaidmenį“ [1, p. 290]. Bet šios prielaidos argumentų pateikia ir pati Konstitucija.
Tiesioginės demokratijos norminimo problema Konstitucijoje
Vienas iš realaus demokratiškumo kriterijų – piliečių galimybė įgyvendinti savo suvere­nitetą tiesioginiu būdu, kurį legalizuoja Konstitucija: „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (4 str.). Ši demokratiška nuo­stata rodo, jog Konstitucija derina atstovaujamąją demokratiją su tiesiogine, lemiamą reikšmę teikdama tiesioginei (ją pirmiausia mini). Ir tai suprantama, nes tiesioginė demokra­tija yra galimybė kontroliuoti, papildyti atstovaujamąją, kad pastaroji neišsigimtų į savo prie­šybę, iš tarnavimo tautai formos nevirstų valdžios tarnavimo sau forma. Tai kartu ir svarbus konstitucinis pripažinimas, jog tauta, išrinkdama savo atstovus, neperduoda jiems viso savo suvereniteto, kad likusią suvereniteto galią ji gali vykdyti tiesiogiai, kai manys, kad reikia tai daryti. O forma, pagal kurią tauta gali tiesiogiai vykdyti savo suverenias galias, yra referen­dumas. Tai vienas svarbiausių ir konstruktyvių žmogaus teisių garantų. Referendumas yra tiesioginės demokratijos forma, suteikianti tautai galimybę, naudojantis teisėkūros priemo­nėmis, ne tik priešintis savo išrinktųjų galimai savivalei, atšaukti konkretiems asmenims su­teiktus valdinius įgaliojimus, bet ir spręsti tokius tautai reikšmingus klausimus, kurių nesiima spręsti jos išrinktieji arba sprendžia ne tautos interesais. Vadinasi, Konstitucija pripažindama tiesioginę demokratiją (referendumo teisę) teisėkūros kompetenciją padalija tautai ir jos iš­rinktiesiems atstovams (parlamentui) ir taip panaikina parlamento teisėkūros monopolį.

Tačiau konstitucinių normų, įtvirtinančių tiesioginę demokratiją, socialinis veiksmingu­mas (faktinis galiojimas) priklauso nuo to, kiek žmonėms realiai prieinamos, įvykdomos yra tos sąlygos, su kuriomis siejamas tiesioginės demokratijos teisių įgyvendinimas.

Referendumo iniciatyvos teisę Konstitucija pripažįsta Seimui ir trims šimtams tūkstan­čių rinkimų teisę turinčių piliečių (9 str. 2 ir 3 d.). Ar tai aukšta, ar žema Lietuvai kvota, galima suvokti tik lyginant ją su šalies gyventojų skaičiumi, su terminais, per kuriuos referendumo iniciatoriai įpareigojami surinkti minėtą rinkėjų parašų skaičių, taip pat su teisėmis, kurias Referendumo įstatymas suteikia referendumo iniciatoriams, naudotis valstybinėmis informa­vimo priemonėmis referendumui teikiamiems klausimams aiškinti, jiems propaguoti. Nors dvi pastarosios sąlygos nėra konstitucinės, jos daro tiesioginę įtaką konstitucinės normos (9 str.) įgyvendinamumui arba suspendavimui.

Apie referendumo iniciatyvos kvotos santykį su šalies gyventojų skaičiumi galima spręsti ir iš patyrimo tų demokratinių šalių, kurių konstitucijos įtvirtina referendumą kaip tie­sioginės demokratijos būdą. Štai Šveicarijos konstitucija nustato, kad referendumo dėl Kon­stitucijos nuostatų ar atskirų jos straipsnių pakeitimo, papildymo gali reikalauti 100 tūkstan­čių rinkimų teisę turinčių piliečių (120 str., 121 str. 2 d.) [2, p. 256]. Ši norma čia tris kartus mažesnė negu nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nors Šveicarijoje gyvena du kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje (6,4 milijono gyventojų – 1983 m.), be to, 100 tūkstančių rinkėjų parašų surinkti Šveicarijoje skiriama 18 mėnesių, Lietuvoje – 3 mėn. (3). Italijoje, kurioje gyvena beveik 19 kartų daugiau gyventojų negu Lietuvoje (56 milijonai – 1983 m.), referendumo gali reikalauti 500 tūkstančių rinkėjų (Konstitucijos 75 str.) [2, p. 122]. Net Baltarusijos, kuriai dažnai priekaištaujama dėl demokratijos stokos, Konstitucija referen­dumo iniciatyvos teisę pripažįsta jos pareikalavus 450 tūkstančių rinkimų teisę turinčių pilie­čių, nors Baltarusijoje gyvena daugiau kaip tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje (9,2 milijono gyventojų – 1974 m.) [4, p. 64].

Šie pavyzdžiai rodytų, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta referendumo iniciatyvos teisės kvota nėra suderinta su Lietuvos gyventojų skaičiumi ir šiuo požiūriu yra kelis kartus didesnė nei tose Vakarų Europos šalyse, kuriose referendumo iniciatyvos teisė pripažįstama ir piliečiams. Bandymas nustatyti pernelyg didelę, su gyventojų skaičiumi ne­suderintą referendumo iniciatyvos kvotą, be to, jos vykdymą susaistant su rekordiškai trumpu trijų mėnesių terminu, lemia tai, kad piliečiai, turėdami referendumo iniciatyvos teisę, faktiškai, bent iki šiol, lieka be šios teisės. Visi iki šiol Lietuvoje vykę referendumai buvo skelbti Seimo iniciatyva. Dėl sunkiai įvykdomos 300 tūkstančių rinkėjų kvotos, pernelyg glausto parašų rinkimo termino tautos teisė inicijuoti referendumą faktiškai virto išskirtine Seimo (valdžios) teise. Todėl ir Vyriausioji rinkimų komisija 1994 m. liepos 22 d. nustatė agitavimo už referendumą naudojantis valstybės informavimo priemonėmis tvarką tik tiems referendumams, kurie skelbiami Seimo iniciatyva, ir nenustatė bendros tvarkos, kuri apimtų ir piliečių siūlymą rengti referendumą nuo tokio siūlymo įregistravimo dienos. Ir tik piliečiams skundžiantis Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. spalio 25 d. įpareigojo Vyriausiąją Rinkimų Komisiją nustatyti naudojimosi valstybinėmis informacijos priemonėmis tvarką ir tai referendumo rengimo stadijai, kai referendumo iniciatyvinė grupė siūlo rengti referendumą (renka Konstitucijos reikalaujamą parašų skaičių tokiam siūlymui). Šis VRK dėmesys Seimo iniciatyvai ir jokio dėmesio piliečių iniciatyvai, manau, taip pat byloja apie prioritetus. Viltinga, kad šios problemos jau nėra naujai priimtame Referendumo įstatyme, kuris įsigalios nuo 2003 m. sausio 1 d.

Konstitucijoje apsunkinta ir piliečių įstatymų iniciatyvos teisė, ji pripažįstama jos parei­kalavus 50–čiai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių (68 str. 2 d.). Ši norma irgi nėra deri­nama su gyventojų skaičiumi. Ji yra tokia pati, kaip jau minėtose Šveicarijoje ar Italijoje, kur gyventojų skaičius, matėme, kelis ar keliolika kartų didesnis negu Lietuvoje. Ignoruoti gy­ventojų skaičių kaip referendumo ar įstatymo iniciatyvos teisės įgyvendinimo veiksnį – tai pripažinti, kad surinkti nurodytą parašų skaičių yra vienodai paprasta tiek didelėje šalyje, tiek ir mažiau gyventojų turinčiame krašte. Arba įpareigojimas surinkti Lietuvoje per tris mėnesius 300 tūkstančių rinkėjų parašų yra tas pats, kaip surinkti 100 tūkstančių parašų Šveicarijoje per 18 mėnesių.

Be to, 50 tūkstančių piliečių teisę pasiūlyti įstatymo projektą ar nuostatą galima lengvai nuslopinti ir Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalimi: „Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje“. Kadangi nėra nustatytos žemuti­nės kvotos, kiek posėdyje turi dalyvauti Seimo narių, kad jų priimami teisės aktai juridiškai galiotų, tai gali susidaryti situacija, kai keli į posėdį susirinkę Seimo nariai gali nuslopinti 50 tūkstančių piliečių iniciatyvą. Yra priimta įstatymų, kai Seimo posėdyje dalyvavo 17, 24 Seimo nariai. Žinant, kad Seimas gali lengvai nepriimti piliečių siūlomo įstatymo projekto ir taip nuvertinti 50 tūkstančių žmonių pastangas, nėra didesnės paskatos rodyti tokią inicia­tyvą. O įstatymų iniciatyvos nerodantys piliečiai jau patys kuria ir įtvirtina Seimo teisėkūros monopolį – atsisako Konstitucijos jiems pripažintos teisės dalyvauti teisėkūroje ir šią Kon­stitucijos dalį daro deklaratyvią.

Ar atsitiktina, kad per 12 nepriklausomybės metų Lietuvos piliečiams nepavyko savo iniciatyva surengti nė vieno referendumo ir nepavyko priimti nė vieno įstatymo projekto, ofi­cialiai siūlomo piliečių. Todėl Konstitucijos 4 straipsnyje suformuluota nuostata, kad piliečiai gali įgyvendinti savo suverenitetą ir tiesiogiai, kol kas yra neveikianti norma ir jos faktinio ne­galiojimo priežastys žymiu mastu slypi tose pačiose Konstitucijos normose, nustatančiose piliečiams sunkiai įvykdomas referendumo ar įstatymo siūlymo kvotas ir leidžiančiose Sei­mui gana lengvabūdiškai pasielgti su piliečių įstatymų iniciatyva. Būdami faktiškai nušalinti nuo teisėkūros piliečiai tokiu pat mastu nušalinti ir nuo dalyvavimo sprendžiant „svarbiausius valstybės ir tautos klausimus“. Tai skatina piliečių politinio bejėgiškumo nuotaikas, nusivy­limą atstovaujamąja demokratija: per Seimo rinkimus jie gali išrinkti kitus pareigūnus, bet negali paveikti jų valios, kad nauji pareigūnai nesielgtų kaip ir prieš tai buvę.

Manau, ne be svarbos būtų klausimas, ar Referendumo įstatymo, tiek dabar galiojan­čio, tiek įsigaliosiančio 2003 m. sausio 1 d., nustatyta pareiga per tris mėnesius surinkti 300 tūkstančių rinkėjų parašų neprieštarauja Konstitucijai, jos 4 straipsniui ir 9 straipsnio 3 daliai, ypač pagrindinei Konstitucijos nuostatai: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str. 1 d.). Iki šiol, mūsų žiniomis, nėra bandyta tyrinėti klausimo, kokius veiksmus būtų galima kvalifikuoti kaip tautos suvereniteto varžymą, ribojimą, ir ar šiuo požiūriu viena kitai neprieštarauja pačios Konstitucijos normos: deklaruojančios tiesioginės demokratijos tikslus ir nustatančios aukštas referendumo ir įsta­tymų iniciatyvos teisės įgyvendinimo kvotas bei supaprastintas procedūras piliečių pasiūly­tam įstatymo projektui atmesti (nepriimti). Kokios metodikos pagrindu būtų galima fiksuoti tautos suvereniteto varžymo faktą ir mastą?¹

Grįžtant prie Konstitucijos prioritetų klausimo, tenka daryti išvadą: kokiu mastu suvar­žoma piliečių galimybė tiesiogiai įgyvendinti savo suverenias galias, tokiu mastu sureikšmi­nama ir valstybinė valdžia, jai perduodant įstatymų ir visų kitų svarbiausių reikalų tvarkymo monopolį su visais iš to sekančiais padariniais žmogaus teisėms. Ar perdavusi „svarbiausių valstybės ir tautos gyvenimo klausimų“ sprendimo monopolį Seimui tauta gali piktintis jos teisėms pražūtingu valdžios sandėriu, pavyzdžiui, kad ir dėl „Mažeikių naftos“, pareikalauti iš valstybės pareigūnų teisinės atsakomybės ir galiausiai – ar ji apdrausta nuo tokių sandėrių ateityje?

Tai pagal savo prasmę susišaukia su čia atlikta Konstitucijos vertybinių prioritetų ana­lize ir jos rezultatais. Jei žmogaus teisių prioritetas nėra aiškus Konstitucijoje, kodėl jis turėtų būti aiškus kasdieninėje valstybės politikoje?

1. 
   Šiuolaikinių demokratinių Europos valstybių konstitucijoms būdinga įtvirtinti žmo­gaus teisių vertybinį prioritetą, jo įgyvendinimui palenkiant valstybės institucijų kompetenciją ir veiklą.
   
2. 
   Švenčiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų gyvavimo jubiliejų svarbu ne tik pasidžiaugti, jog turime savo valstybinio gyvenimo Konstituciją, bet ir giliau ją pažinti, kad žinotume, kokią Konstituciją turime ir kuria linkme ji gali būti plėtojama.
   
3. 
   Pažinti Konstituciją – tai pirmiausia suvokti, kokių vertybių prioritetu – žmogaus teisių ar valstybės – grindžiamos ir pagal savo prasmę integruojamos pagrindinės Konstitucijos nuostatos.
   
4. 
   Analizė rodo, kad Konstitucijos vertybinis teorinis pagrindas nėra vienareikšmis. Jame bandoma derinti kai kuriuos teisinės (demokratinės) valstybės principus (žmogaus teisių prigimtiškumą (18 str.), valstybės palenkimą žmonių tarnybai (5 str.), tautos suvereni­teto pirmumą (2 str.) ir kt. su tradiciniu etatizmu: polinkiu sureikšminti valstybę (valstybinę valdžią), ribojant piliečių dalyvavimą teisėkūroje, sunkiai įvykdomomis sąlygomis (pareigo­mis), piliečių teisę kreiptis į Konstitucinį teismą verčiant išimtinai valdžios institucijų teise, pa­čios Konstitucijos struktūros dėstymą pradedant valstybe ir kt.
   
5. 
   Šį Konstitucijos polinkį labiau veikti valstybės negu piliečių interesais sustiprina ir pratęsia kasdieninė valstybės politika, ekspertų išvadose apibūdinama kaip stoka „tvirto nu­sistatymo žmogaus teisių apsaugai suteikti prioritetinę reikšmę“.
   



1. 
   Lietuvos konstitucinė teisė / Autorių kolektyvas. – Vilnius. 2001.
   
2. 
   Современные зарубежные конституции. – Москва, 1992.
   
3. 
   Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas. 1989.XI.3 (su vėlesniais pakeitimais ir papildy­mais), 10 str. // Valstybės žinios. 1989 11 30. Nr. 33. Publikacijos Nr. 445.
   
4. 
   Канстытуцыя Республики Беларусь. – Мiнск, 1997. Kai kuriose šalyse šis klausimas nėra kon­stitucinio reguliavimo objektas, dažniausiai ten, kur yra dveji parlamento rūmai, federacinė valstybės organizacija arba kur valstybinė valdžia „girdi“ savo piliečių, siūlančių įvairias iniciatyvas, balsą ir bendradarbiauja su jais ieškodama visam kraštui naudingų sprendimų.
   
5. 
   Pranešimas apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje: Lietuvos Respublikos Seimo ir Jungtinių tautų vystymo programos Žmogaus teisių veiksmų plano projektas. – Vilnius, 2002.
   


Values-based Priorites in the Constitution of the Republic of Lithuania

Law University of Lithuania