A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

KONSTITUCIJA IR NUOSAVYBĖS TEISĖS APRIBOJIMO GALIMYBĖS

Doktorantė Eglė Švilpaitė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir

Europos Sąjungos teisės katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 46 69

Elektroninis paštas eglesvilp@hotmail.com

Santrauka

Nuosavybės teisės apsaugos principas yra vienas bet kurios valstybės ir jos jurisdikci­joje esančių asmens teisių ir laisvių garantų, todėl neišvengiamai buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašą.

Lietuvos Respublikos Konstitucija jau dešimt metų 23 straipsnio normomis, sudaran­čiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigota laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nuosavybės neliečiamybės principas turi būti įgyvendina­mas ne gramatiškai, o sistemiškai aiškinant Konstituciją, nes negali būti įgyvendinamas at­sietas nuo pagarbos kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms ir įstatymų laikymosi principų. So­cialinės filosofijos įtaka taip pat lėmė absoliučios nuosavybės teisės koncepcijos atsisakymą. Atsižvelgiant į šias tendencijas svarbu nustatyti nuosavybės teisės apribojimo galimybes, visų pirma teisinius pagrindus bei kriterijus, taip pat valstybės galimybių nustatyti nuosavy­bės teisės apribojimus ribas.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išdėstęs tik apribojimų principus, tačiau vi­siškai nėra nagrinėjęs konceptualių dalykų, tokių kaip nuosavybės teisės sąvoka, jos turinys, apribojimų formos, kurios tam tikrais atvejais gali lemti de facto nusavinimą, ir kitų klausimų, darančių įtaką asmenų teisių ir interesų gynimo priemonėms ir būdams pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Kartu Konstitucinis Teismas vis dar visapusiškai neįvertina tarptautinių sutar­čių įtakos konstitucinei nuosavybės teisės apsaugai.

Todėl šiame straipsnyje siekiama glaustai pateikti Konstitucinio teismo poziciją nuosa­vybės teisės apribojimų legitimumo klausimu, gretinant juos su vienos iš efektyviausių regioni­nės tarptautinės sutarties žmogaus teisių gynimo srityje – 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo praktikos suformuluotais nuosavybės teisės ribojimo principais. Pagrin­dinė straipsnio išvada yra ta, kad Konstitucinis Teismas turėtų garantuoti konstitucinę nuo­savybės teisę ne tik klasikinėmis gynybos priemonėmis bei nacionalinės teisės normomis, bet ir remdamasis daugelyje valstybių plėtojama šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrina, atsisa­kančia tradicinio savininko teisių „trejeto“, o Europos žmogaus teisių konvencija turėtų tapti efektyviu instrumentu, taikomu ginant savo nuosavybės teisę.
Nuosavybė visais laikais buvo pripažįstama kaip asmens teisių ir laisvių ekonominis pagrindas, todėl nenuostabu, kad į konstitucinį asmens teisių ir laisvių sąrašą yra įtrauktas asmens nuosavybės teisės apsaugos principas. Konstitucinio teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendi­nimo sąlyga [3].

Nuosavybės teisė buvo garantuojama tokiuose reikšminguose žmogaus teisių apsau­gos istorijoje dokumentuose, kaip 1215 m. Magna Charta, 1791 m. JAV Teisių bilyje, 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje; įvairių valstybių konstitucijos įtraukia šią teisę į žmogaus teisių sąrašus. Tačiau daugumai valstybių nesutariant dėl šios teisės apsaugos apimties nuosavybės teisės apsaugos įtvirtinimo procesas tarptautinėje teisėje vyko lėtai ir neefektyviai. Dalis tarptautinių daugiašalių sutarčių, nustatančių įpareigojimus jas pasirašiu­sioms valstybėms narėms, dar XX a. viduryje neįtvirtino šios teisės apsaugos [1], kitose ski­riasi nustatytos apsaugos apimtis, o tai lėmė valstybių nenoras suteikti jų jurisdikcijoje esan­tiems asmenims daugiau, nei jos galėtų garantuoti savo finansiniais, ekonominiais ir sociali­niais ištekliais [2].

Lietuvos Respublikos Konstitucija štai jau dešimt metų 23 straipsnio normomis, suda­rančiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigo­jama laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais [3]. Nuosa­vybės teisei ginti yra sukurta ištisa civilinės, administracinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų įstatymų sistema, turinti užtikrinti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą. Tačiau nuosavybės teisės apsaugos garantija Lietuvos Respublikos Konstitucijoje dažnai interpretuojama taip, kad ji taikoma tik tais atvejais, kai valstybė nusavina nuosavybę, t. y. perima visas savininko teises į nuosavybės teisės objektą. Apibendrinus tris pagrindiniame Lietuvos Respublikos įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės garantijas, galima teigti, kad Konstitucija neapriboja, bent jau tiesiogiai, valstybės galių teisės aktais ir kitais būdais riboti nuosavybės teisę.

Rengiant Konstituciją buvo manoma, kad nuosavybės teisės įtraukimas į žmogaus tei­sių sąrašą prisidės prie ekonominio ir politinio naujai susikūrusios valstybės stabilumo, noro į savo valstybę kuo greičiau pritraukti užsienio investicijas. Tačiau nedaugelis teisės praktikų ar mokslininkų bandė analizuoti neliečiamos nuosavybės teisės įtraukimo į konstituciją po­veikį atitinkamos valstybės efektyviam valdymui ir galimybei vykdyti ekonominę politiką bei žemės ir kitas reformas. Nuosavybės teisės absoliutumas yra taip tvirtai įsišaknijęs mūsų sąmonėje, kad net dauguma teisininkų, paklaustų apie nuosavybės teisės prigimtį ir pobūdį, pirmiausia įvardija jos neliečiamumą ir šventumą. Kaip konstatavo pats Konstitucinis teis­mas, teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neat­imama žmogaus, šiuo atveju savininko, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo tei­sių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją [4]. Tačiau nuosavybės teisės supratimas kaip asmens neribotos ir absoliučios teisės savo turto atžvilgiu seniai nebeatitinka ekonominio valstybių vystymosi realijų, tai atsiskleidė jau pir­maisiais Konstitucijos galiojimo metais, kai Konstitucinis teismas buvo priverstas konstatuoti neliečiamumo garantijos iliuziškumą [5], pripažindamas, kad nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, taikydamas ne gramatinį šios normos aiškinimą, o sisteminį, pagrįstą realiais valstybės ir visuomenės poreikiais.

XX a. civilinių santykių reguliavimo peraugimas iš ekonominės orientacijos į socialinę lemia laisvos rinkos savireguliacijos principų iškeitimą į konkuruojantį visuomenės gėrio gy­nimą savininko interesų sąskaita. Todėl Vakarų Europos ir Amerikos civilinės teisės atstovai išvystė nuosavybės teisės socialinės funkcijos koncepciją, paremtą nuosavybės, kaip įpa­reigojimo, idėja [6]. Nuosavybės teisės socialinės funkcijos poreikis kyla, visų pirma, iš po­reikio patenkinti kitų visuomenės grupių interesus, įgyvendinant statybos, miestų planavimo, aplinkos apsaugos, valstybės reguliacines funkcijas ekonomikos sektoriuje, valstybės sau­gumo, konkurencijos užtikrinimo ir kitus poreikius. Nuosavybės teisės supratimas kaip ab­soliučios ir neribojamos prieštarautų pačiai žmogaus teisių sampratai.

Nuosavybės teisės socialinės funkcijos teorija ryškiai atsispindėjo ir darė įtaką nuosa­vybės teisės konstitucionalizavimo procesui Vakarų Europos valstybėse, todėl nuosavybės šventumo ir neliečiamumo principas nėra įtvirtintas daugumoje pasaulio valstybių konstitu­cijų [7], nes dauguma konstatuoja, kad nuosavybės teisė negali būti įgyvendinama pažei­džiant visuomenės interesus, kad nuosavybė savininkui suteikia ne tik teises, bet ir pareigas [8].

Nuosavybės teisės negalima vadinti absoliučia jau vien dėl to, kad visos teisės yra re­liatyvios, kadangi jomis turi būti naudojamasi nepažeidžiant kitų asmenų teisių. T. Bonyhady žodžiais tariant, nuosavybė geriausiai suprantama, tiek istoriškai, tiek teisiškai, kaip konku­ruojančių asmeninių ir kolektyvinių, privačių ir viešųjų interesų pusiausvyra [9, p. 16]. Abso­liuti nuosavybė pirmiausia stabdo asociacijų, išraiškos laisves, judėjimo ir susirinkimų teises, kurias įtvirtina ta pati Konstitucija. Todėl nuosavybės teisės ribos, galima sakyti, yra labai aiškios – tai kitų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimo būtinybė. Visos subjektinės teisės, suteikiamos asmeniui, yra skirtos tam, kad patenkintų ne tik privataus asmens interesus, bet ir leistų įgyvendinti savo teises kitiems asmenims bei pasiekti visos visuomenės tikslus, todėl visa viešoji tvarka yra paremta greičiau nuosavybės teisės apribojimais, o ne veikimo laisve [9, p. 16].

Taikydamas Konstitucijos 23 straipsnį socialinės nuosavybės funkcijos teoriją pripa­žino ir Konstitucinis teismas, ne kartą pažymėjęs, kad nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus. Kai kurios Konstitucijos normos įtvirtina ūkinės veiklos regulia­vimo tikslus ir ribas, tarp kurių yra Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtintas visuotinis reikalavi­mas, įpareigojantis visus asmenis įgyvendinant savo teises ir naudojantis laisvėmis laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių [5; 10]. Todėl šiuolaikinės nuosavybės teisės turinys negali būti suprantamas tik kaip išskirtinių, sa­vininkui priklausančių teisių visuma. Kaip teigia V. P. Kamišanskis, savininkas dalijasi su vi­suomene, o mainais visuomenė garantuoja ir saugo jo nuosavybės teises [8, p. 29]. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kokios yra konstitucinės nuosavybės teisės apribojimo teisėtumo sąlygos?

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo pozicija „<...> nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ [12]. Konstitucija leidžia riboti žmogaus teises ir laisves, jeigu:

1. 
   tai daroma įstatymu;
   
2. 
   ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų tei­ses bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
   
3. 
   ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
   
4. 
   laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
   

Didžioji dalis Konstituciniam teismui pateikiamų prašymų akivaizdžiai rodo, kad dau­guma mūsų dalintis su visuomene nesame pasirengę. Daugumoje skundų dėl 23 straipsnio pažeidimo vis iš naujo įrodinėjamas nuosavybės šventumo ir neliečiamumo principas ir ig­noruojamos bet kokios kitų asmenų teisės. Akivaizdu, kad ne visų asmenų nuosavybė gali įgyti viešą pobūdį, t. y. turėti įtakos kitų teisių ir laisvių įgyvendinimui, ir ne kiekvienas asmuo turi pareigą leisti kitam naudotis savo turtu vien todėl, kad pastarasis norėtų įgyvendinti savo susirinkimų teisę arba judėjimo laisvę. Dabartinis 2000 m. Civilinis kodeksas (toliau – CK) la­bai drąsiai ir dosniai įtvirtina nuosavybės teisės apribojimo galimybę, 4 knygos 39 straips­nyje nustatydamas, kad nuosavybės teisės apribojimai gali būti nustatomi įstatymu ar teismo sprendimu. Kokybiniai apribojimų kriterijai, tokie, kokie nustatomi nuosavybės nusa­vinimo atveju – pagarbos kitų asmenų teisėms ar visuomenės interesų siekimo principai, nėra įvedami. Vadinasi, galima priimti „individualų“ įstatymą, kuris apribotų vieno asmens nuosavybės teises kito asmens naudai, o ne visos visuomenės ar jos grupės labui. Šią gali­mybę patvirtina privatizacija, dėl kurios viešoji valstybės valdžia socialines, ekonomines funkcijas perduoda privatizuotų sektorių savininkams. Privatizuotos įmonės tampa privačio­mis pagal jų nuosavybės ir valdymo pobūdį (formą), viešomis pagal prigimtį ir iš dalies vy­riausybinėmis pagal funkcionavimą [9, p. 36]. Tokios įmonės teikdamos paslaugas visuo­menei rodos pagrįstai galėtų reikalauti, kad valstybė sudarytų kuo tinkamesnes sąlygas teikti tokias paslaugas ir, pavyzdžiui, nusavintų vieno asmens žemę ar statinius arba įpareigotų suteikti leidimą jais naudotis, jeigu jie reikalingi transformatorinei ar užtvankai įrengti, tam, kad likusiems to rajono gyventojams būtų tiekiama elektra, vanduo ar telefono ryšys. Tačiau, kita vertus, asmenys, privatizavę buvusį valstybės ar savivaldybių turtą ir gavę leidimą kon­troliuoti didžiulius resursus, visų pirma siekia paprasto pelno, o ne visapusiškai patenkinti vi­suomenės narių poreikius. Tokios įmonės Lietuvoje stengiasi įtvirtinti absoliučias ir išskirti­nes savo nuosavybės teises kaip neatsiejamas nuo turtinių teisių, kartu turėdamos užtikrinti žmonių teises į esminių poreikių patenkinimą. Todėl nenuostabu, kad nuolat kyla ginčas, kiek tokios kompanijos ir jų veikla turi būti kontroliuojamos visuomenės interesų atžvilgiu. Kitų sričių įstatymai nustato draudimą disponuoti indeksuotais indėliais, deklaruodami, kad taip bus pažeista ir neįgyvendinta kitų asmenų teisė laiku gauti darbo užmokestį ar pensijas, dėl tos pačios priežasties ribojama dirbančių pensininkų teisė gauti visą pensiją. Atsisakoma atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises natūra į pastatus, kuriuose gyvena nuomininkai.

Akivaizdu, kad norint apginti savo teises trūksta aiškių nuosavybės teisės apribojimo įgyvendinimo kriterijų, kaip akivaizdžiai patvirtina įstatymais įtvirtinta nuosavybės teisės apri­bojimų įvairovė. Nei Konstitucinis Teismas, nei teisės mokslo doktrina iki šiol konceptualiai giliau nenagrinėjo nuosavybės teisės ribojimo būdų ir priemonių. Taip pat dažnai nesusi­mąstoma, kad nuosavybės teisės apribojimai gali kilti ir iš tarptautinių sutarčių, nes ratifi­kuotos tarptautinės sutartys pagal Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį tampa Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamąja dalimi. Lietuvos Respublikos CK 1 knygos 13 straipsnis taip pat nustato visų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių prioritetą esant na­cionalinių ir tarptautinių sutarčių normų kolizijai.

1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konven­cija), sudedamoji mūsų teisės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai [14], pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustato trijų taisyklių apsaugos ginant asmens nuosavybę mechanizmą [15], ku­rių viena yra susijusi su valstybės galimybėmis įstatymais kontroliuoti ir nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei tai būtina visuomenės interesų labui ar mokesčių ir baudų mokėjimui užtikrinti, t. y. įtvirtina valstybių „policines“ galias [16, p. 1304]. Pirmas protokolas puikiai at­spindi negatyvų teisės gynimo pobūdį, kai suteikiama teisė ginama per galimybę ją riboti ar atimti.

Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reika­linga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus [17]. Pastarąjį tikslą galima pasiekti įvairiomis priemonėmis, tarp jų ir galimybe numatyti ap­ribojimų taikymą, kontrolės trukmę, kompensacijos už teisių apribojimus suteikimą.

Atrodo, kad mūsų Konstitucinis teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, nenu­krypo nuo šių principų. Tačiau nagrinėjant Europos žmogaus teisių teismo praktiką aiškėja, kad pastaroji institucija senokai taiko kitus, galima sakyti, aukštesnius nuosavybės teisės apsaugos standartus. Visų pirma daugelis Europos valstybių ir pats Europos žmogaus teisių teismas seniai atsisakė mūsų teisininkams įprasto nuosavybės teisės turinio apibrėžimo per teisių „trejetą“, t. y. teisių valdyti, naudoti ir disponuoti.

Konvencija nepateikia „nuosavybės“ apibrėžimo. Taip pat buvo pripažinta, kad rinkos santykių vystymasis lemia nuosavybės teisės objektų plėtrą. Nuosavybės teisės, kaip ir kitų Konvencijos garantuojamų teisių, ypatybė ta, kad ši koncepcija kuriama autonomiškai nuo nacionalinės teisės koncepcijų, susiklosčiusių valstybių, Konvencijos dalyvių, teisėje [18]. Koncepcijos autonomiškumas pasireiškia tuo, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straips­nis gali suteikti apsaugą toms teisėms ar interesams, kurie nacionalinėje teisėje nėra pripa­žįstami nuosavybės teisės objektais [19].

Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis gina visas teises, kurios turi ekonominę vertę ir kurių atžvilgiu gali būti keliamas efektyvus reikalavimas [20]. Europos institucijos šiuo atžvilgiu pasirinko selektyvų požiūrį, užuot kon­ceptualizavusios nuosavybės, kurios atžvilgiu būtų taikomas Konvencijos „trijų taisyklių“ re­žimas, sąvoką ir jos turinio statiškumą. Kaip buvo nustatyta nagrinėjant bylas, pirmojo pro­tokolo 1 straipsnio garantuojama apsauga apima įvairių rūšių turtą, tiek kilnojamąjį, tiek ne­kilnojamąjį [21], nuo vertybinių popierių [22], licencijų [23] iki pretenzijų [24], leidimų atlikti planavimą [25], socialinių išmokų [26], tam tikrų interesų į turtą [27], medžioklės ir žvejybos teisių [28]. Teismo praktika seniai įtvirtino, kad apsaugos standartai, numatyti pirmojo proto­kolo 1 straipsnyje, taikomi tiek daiktinėms teisėms (rights in rem), tiek prievolinėms teisėms (rights in personam). Vadinasi, apsauga nuo vienašališko nuosavybės teisės apribojimo taip pat taikoma ir nuosavybės teisės sudedamosioms dalims, valdymo ar naudojimo teisei, o ne tik šių teisių visumai, kuri, Lietuvoje paplitusiu požiūriu, sudaro nuosavybės teisės turinį.

Antra, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo poziciją nuosavybės teisės ob­jektų atžvilgiu, nuosavybės teisės apribojimai gali pasireikšti tokiais būdais ir formomis, ku­riuos mūsų teisės sistemoje laikome įprastais valstybės reguliavimo galių įgyvendinimo me­chanizmais, pavyzdžiui:

1. 
   nustatant pareigą atlikti tam tikrus veiksmus [29];
   
2. 
   draudžiant atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. ir kaip pozityvios, ir negatyvios pareigos, kurių formos gali būti:
   

1. 
   projektavimo kontrolė [30];
   
2. 
   aplinkos apsaugos reikalavimai [31];
   
3. 
   statybų draudimai [15];
   
4. 
   nuomos santykių kontrolė [32];
   
5. 
   importo ir eksporto įstatymai [33];
   
6. 
   turto konfiskavimo teisminės (legal) procedūros [34];
   
7. 
   paveldėjimo įstatymai [35];
   
8. 
   konfiskavimas baudžiamojoje teisėje kaip prevencinė priemonė [36];
   
9. 
   medžioklės teisių išplėtimas žemės savininkų valdose [37];
   
10. 
    mokesčių surinkimas, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimas [22] ir kt.
    

Trečia aplinkybė, kuri nėra nagrinėjama taikant Konstitucijos 23 straipsnį ir kuri buvo ne kartą konstatuota Europos teismo praktikoje, yra ta, kad neretai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp šių nuosavybės teisės ribojimo formų ir nusavinimo, kadangi atitinkamo masto ap­ribojimai gali lemti de facto nusavinimą [38]. Todėl ginčas, kiek teisių užtenka nuosavybės teisės egzistavimui konstatuoti, sprendžiamas apsaugant teises pagal Konvenciją, kai vienos iš teisių panaikinimas kvalifikuojamas kaip teisių apribojimas [39].

Visos anksčiau aptartos Europos žmogaus teisių konvencijos normų ir tarptautinio teismo doktrinos naujovės mūsų teisės sistemoje dar nesusilaukė plataus pripažinimo. Ta­čiau neabejotinai, jas taikant būtų išsamiau atspindėtas šiuolaikinės nuosavybės teisės dok­trinos vystymasis, nustatytos efektyvesnės priemonės kovojant su vienašališku nuosavybės teisės apribojimų nustatymu, todėl asmenys gautų daugiau teisių kovodami su savo nuosa­vybės teisės pažeidimais. Žemėtvarkos, miesto planavimo institucijų, statybos veiklos regu­liavimas ar mokesčių įvedimas nesukėlė Lietuvoje tokios gyventojų pasipriešinimo bangos ir teisminių ginčų dėl valstybinės valdžios viešųjų galių riboti asmenų teises, kokie vyksta dau­gelyje Vakarų Europos šalių ir kituose žemynuose. Tuo gali būti paaiškintas pats nuosavy­bės teisės ribojimų temos „užmiršimas“. Analizuojant Europos žmogaus teisių konvencijos praktiką akivaizdu, kad nuosavybės teisės apribojimų galimybės nėra išsemtos.
Išvados
Apibendrinant keltus klausimus darytinos tokios išvados.

1. Nei Konstitucija, nei kiti įstatymai, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės nor­mos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka apriboti nuosavybės teisę.

2. Neabejotina, kad Konstitucijos 23 straipsnio dispozicija neatitinka mūsų valstybės vystymosi tikslų ir principų, šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrinos ir ekonominės apyvar­tos vystymosi, todėl siekiant teisinio apibrėžtumo ji turėtų būti atitinkamai koreguojama, nu­statant nuosavybės teisės ribojimų galimybes ir ribas. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne­gali būti statiškas instrumentas, tačiau būdama tiesiogiai taikomas dokumentas ji turi būti prognozuojama ir užtikrinti teisinį apibrėžtumą.

3. Ginant konstitucinę nuosavybės teisę Konstitucinio teismo pagrindine funkcija taptų mūsų valstybės ir visuomenės poreikių suderinamumo įgyvendinimas, derinant tokiai ap­saugai skirtas nacionalines ir tarptautines teisės normas, šalinant esamus ir potencialius konkuruojančių normų prieštaravimus.

4. Lietuvos Respublikoje nesant aiškių savininko ir visuomenės interesų derinimo krite­rijų, svarbu, kad įstatymų leidybos subjektai sugebėtų prieiti nuosekliai pritaikomą kompro­misą, nesukeliantį nepagrįsto savininko interesų diskriminavimo visuomenės ar jos narių at­žvilgiu ir atvirkščiai. Tai ypač aktualu valstybei nustatant nuosavybės teisės apribojimus, ka­dangi kai kuriais atvejais jie gali lemti turto nusavinimą de facto. Mūsų valstybės valdžios institucijų blaškymasis per visą ekonominių santykių nepriklausomo reguliavimo dešimtmetį tarp liberaliosios ir socialinės politikos ir ekonomikos idėjų lėmė tai, kad dabar egzistuoja ryškus šių interesų derinimo disbalansas, kurį įrodo nuosavybės teisių atkūrimo bylos, grą­žinant turtą kai kurioms asmenų grupėms kitų asmenų sąskaita, suteikiant asmeniui teisę į in­dėlį su teise jį atsiimti po savo mirties, ir t. t.

5. Tarptautinės sutartys turi tapti vienu iš pagrindinių nuosavybės teisės apsaugos, ir ypač ribojimų gaires nustatančiu instrumentu, nes jų nesilaikymas lems mūsų valstybės at­sakomybę tarptautiniuose teismuose, o tai atsigręš prieš visus piliečius mokesčių naštos padidėjimu. Tai reikalauja plėtoti mūsų nuosavybės teisės doktriną ir kurti naujus teisinio re­guliavimo mechanizmus.

LITERATŪRA IR PASTABOS

1. 
   Pavyzdžiui, nuosavybės teisės apsauga nebuvo įtraukta į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą.
   
2. 
   Nuosavybės teisės apsaugą įtvirtina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (17 str.), 1950 m. Žmo­gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Pirmas protokolas), 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija (21 str.), 1963 m. Afrikos žmogaus ir tautos teisių chartija (14 str.). 1948 m. Amerikos teisių ir pareigų deklaracija matyt geriausiai išryškina skirtumų dėl šios teisės apsaugos apimties priežastis, 23 straipsnyje įtvirtindama, kad „Kiekvienas asmuo turi teisę turėti nuosavybės teise tiek turto, kiek reikia jo esminiams tinkamo gyvenimo poreikiams patenkinti ir išlaikyti asmeninį ir savo namų orumą“ (vertimas autorės).
   
3. 
   2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli­kos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 28–1003.
   
4. 
   1998 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res­publikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 57–1605.
   
5. 
   1993 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžia­mojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 70–1320.
   
6. 
   Socialinės nuosavybės teisės funkcijos pripažinimą pagrindžia ir Jėringo keltos idėjos, kad visos subjekto teisės, taip pat ir nuosavybės teisė, yra nulemtos ir teisiškai susijusios su visuomene, ku­rios sudėtinė dalis yra minėtas subjektas. Plačiau žr., pavyzdžiui, Kamyshanskij V. P. Pravo sobstvenosti: predely i ograničenija // Zakon i pravo. – Moskva, 2000. P. 27–32; Justickis V. Nuosavybės teisinis gynimas rinkos ekonomikos sąlygomis / Lietuvos Respublikos konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga // Teisė. 1994. P. 106–108; Allen T. Common­wealth Constitutions and the Right not to be Deprived of Property // The International and Comparative Law Quarterly. July 1993. Vol. 42. P. 527.
   
7. 
   Nuosavybės šventumas ir neliečiamumas įtvirtinamas 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio tei­sių deklaracijoje, neliečiamumas – 1953 m. Danijos Konstitucijoje.
   
8. 
   Smith E. Konstitucinės nuosavybės teisių apsaugos reliatyvumas // Lietuvos Respublikos Konsti­tucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga // Teisė. 1994. P. 96–97; Kamyshanskij V. P. Pravo sobstvenosti: predely i ograničenija // Zakon i pravo. – Moskva, 2000. P. 28.
   
9. 
   Gray K., Gray S. F. Private Property and Public Property / Property and the Constitution / ed. by J. McLean. – Oxford–Portland Oregon: Hart Publishing, 1999.
   
10. 
    Ne viename savo sprendimų Konstitucinis teismas konstatavo, kad teisingumo ir teisinės valsty­bės negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Žr., pavyzdžiui, 1998 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 95–2642.
    
11. 
    Kamishanskij V. P. Pravo sobstvenosti: predely i ograničenija. Zakon i pravo. – Moskva, 2000.
    
12. 
    1997 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli­kos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktosios dalies ir 242 straipsnio atitikimo Lie­tuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 91–2289. 1997 m. liepos 10 d. nuta­rime „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, 56 straipsnio ketvirtosios dalies 1, 2 punktų ir 58 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lie­tuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 67–1696. Konstitucinis Teismas, remdamasis 1948 m. Visuotine žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, konstatavo, kad tarptautinė teisė nepaneigia valstybių teisės įstatymais apriboti žmogaus teises ir laisves.
    
13. 
    1997 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res­publikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respubli­kos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 40–977.
    
14. 
    Plačiau apie tai žr. Jočienė D. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje. – Vilnius: Eugrimas, 2000.
    
15. 
    Šis mechanizmas buvo įtvirtintas byloje „Sporrong and Lönnroth v Sweden“. 1982. 5 E.H.R.R. 35.
    
16. 
    Clayton R., Tomlinson H. The Law of Human Rights. – Oxford University Press, 2000.
    
17. 
    Lithgow v United Kingdom. 1986. 8 EHRR 329, para 120.
    
18. 
    Gasus Dösier-und Fördertechnik GmbH v Netherlands. 1995. 2 EHRR 403 para 53; Beyeler v Italy 5 Jan 2000 para 100. http://hudoc.echr.coe.int/hudoc/default.asp?Language=en&Advanced=1.
    
19. 
    Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v Netherlands. 1995. 20 EHRR 403, para 53, Panikian v Bulgaria, App. No. 29583/96; 90-A(E)/B DR 109; 24 EHRR CD 63; Fitzpatrick v Sterling Housing Association. 1999. 3 WLR 1113, HL.
    
20. 
    Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v. the Netherlands. 1995. 20 E.H.R.R. 403, Holy Monasteries v Greece. 1994. 20 E.H.R.R; Matos e Silva, Lda. V Portugal. 1996. 24 E.H.R.R. 573; Banner v Sweden. 1989. 60 DR 128.
    
21. 
    Wiggins v United Kingdom, App. No. 7456/76; 13 DR 40 para 46; Comm. Dec. 1985. 9 EHRR 151 para 153: taksi veiklos licencija nėra ginama teisė, tačiau su ja susijusios pajamos gali būti. Smith Kline etc. Laboratories v Netherlands No. 12633/87, 66 D.R. 70. 1990: patentas pripažintas nuo­savybės objektu; Pressos Compania Naviera SA and Ors v Belgium, 1996 21 E.H.R.R. 30: reika­lavimas atlyginti žalą pripažintas nuosavybe.
    
22. 
    Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v. the Netherlands, 1995. 20 E.H.R.R. 403.
    
23. 
    Tre Traktörer Aktiebolag v Sweden, 1989. 13 E.H.R.R. 309.
    
24. 
    Pressos Compania Naviera SA and Ors v Belgium, 1996. 21 E.H.R.R. 301; National and Provincial Building Society, Leeds Permanent Building Society and Yorkshire Building Society v United Kingdom, 1997. 25 E.H.R.R. 127.
    
25. 
    Pine Valley Developments Ltd. v Ireland, 1991. 14 E.H.R.R. 319.
    
26. 
    Cornwell v UK (25 April 2000. http://hudoc.echr.coe.int/hudoc/default.asp?Language=en& Advanced=1.
    
27. 
    S v United Kingdom, Application No. 7456/76. P. 46.
    
28. 
    Könkämä and 38 other Saami Villages v Sweden. Application No. 27033/95.
    
29. 
    Denev v Sweden, 1989. 59 DR 127, EComm HR: pareiga žemės savininkui sodinti medžius aplin­kos apsaugos tikslu.
    
30. 
    Jacobsson v Sweden, 1989. 12 EHRR 56; Pine Valey Development Ltd v Ireland, 1991. 14 EHRR 319.
    
31. 
    Fredin v Sweden. No 1. 1991. 13 EHRR 784.
    
32. 
    Mellacher v Austria. 1989. 12 EHRR 391.
    
33. 
    Allgemeine Gold-und Sillberscheideanstalt v United Kingdom, 1986. 9 EHRR 1.
    
34. 
    G, S and M v Austria, 1983. 34 DR 119, EComm HR.
    
35. 
    Inze v Austria, 1987. 10 EHRR 394.
    
36. 
    Raimondo v Italy, 1994. 18 EHRR 237.
    
37. 
    Chassagnou v France, App. No. 25088/94, 28331/95, (1999) 29 EHRR 615.
    
38. 
    Fredin v Sweden. No. 1. 1991. 13 EHRR 784 para 41. Žr., pavyzdžiui, Stran Greek Refineries and Stratis Andreadis, 1994. 19 EHRR 293; Sporrong and Lönnroth v Sweden, 1982. 5 E.H.R.R. 35. Papamichalopolous v Greece, 1993. 16 EHRR 440.
    
39. 
    Banner v Sweden (1989) 60 DR 128 , 140, EComm HR.
    

Law University of Lithuania