A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

Some concluding thoughts

Comparing the constitutions of Estonia, Latvia and Lithuania remains a stimulating exercise in history combined with present political considerations. For a foreign observer these states provide a most vital and inspiring field of scientific studies of constitutional issues. Maybe it is even more so for a Swedish observer since some questions of principle tend to be overseen or even forgotten in Sweden, indeed also a result from historical experiences and traditions of constitutional thinking. This certainly adds to the diversity within the „Baltic region“. Probably this may explain a less vivid approach to constitutional issues in Sweden compared to Lithuania; it seems very unlikely that the Instrument of Government of 1974 will be celebrated in 2004 in comparison to the attention drawn to the 10^th anniversary of the Constitution of Lithuania in 2002.



Bibliography

1. 
   Žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius: Teisinės informacinos centras, 2001.
   
2. 
   Maruste R., Schneider H. Constitutional Review of Legislation in Estonia – its Principal Scheme, Practice and Evaluation // Constitution as a legal base for a system and functions of organs of the state: The 4^th Baltic-Norwegian Conference on Constitutional Issues. – Tallin: Estonian Academy of Sciences, 1996.
   
3. 
   Zile Z. L. Constitutional Adjudication in Latvia // Review of Central and East European Law. 1999. No. 3.
   



Baltijos valstybių įvairovė: konstitucijų palyginimas

Oslo universitetas, Norvegija

Santrauka

Straipsnyje „Baltijos valstybių įvairovė: konstitucijų palyginimas“ lyginamuoju metodu anali­zuojamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos Konstitucijos. Autorė atsisako paplitusio požiūrio, kad Baltijos valstybės yra panašios ir dėl to yra grupuojamos kartu, ji pabrėžia, kad labai skiriasi jų kalba, religija ir istorinė patirtis. Šių valstybių konstitucijos turi būti analizuojamos ir studijuojamos turint omenyje valstybių istorinę patirtį. Taip pat aptariamas Estijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos ir Švedijos Kon­stitucijų vaidmuo ir jose įtvirtintas (ar neįtvirtintas) nepriklausomybės principas. Straipsnyje nagri­nėjama konstitucinių tradicijų įvairovė, konstitucinės kontrolės mechanizmai, Konstitucijų ir šių dienų valstybių perspektyvų atitikimas (Konstitucijos pataisos, sietinos su integracija į Europos Są­jungą, nuolatinių gyventojų politinės teisės, Europos Sąjungos pilietybė).

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 45 46

Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Santrauka

Straipsnyje siūloma Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėti platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste. Tokie tyrinėjimai padėtų suprasti šalies konstitucinio reguliavimo tikrąją reikšmę, taip pat numatyti konstitucinės raidos tendencijas ir perspekty­vas. Konstitucionalizmas pasaulyje, Europoje, Vidurio ir Rytų Europoje – tai lyg trys masteliai, išryškinantys įvairias nacionalinės konstitucijos savybes. Straipsnyje taip pat aptariama dviejų Europos šalių teisinėms sistemoms būdingų reiškinių – teisės konstitucionalizacijos ir Europos Sąjungos teisės poveikio nacionalinei teisei sąveikos įtaka tolesnei konstituciona­lizmo raidai. Šių tendencijų vyravimas verčia galvoti apie naujos misijos priskyrimą konstituci­nės viršenybės saugotojui – konstituciniam teismui. Jis turėtų tapti ir nacionalinės teisės ribų su Europos Sąjungos teise saugotoju.

Kita vertus, matyt jau metas paklausti: ką reikštų mūsų Konstitucija, jeigu į ją žvelg­tume platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste. Tikrieji dydžiai, taip pat ir teisėje, iš­ryškėja tik lyginant. Lietuviška konstitucinė tikrovė – viena iš daugelio nacionalinių teisinių tikrovių (mums ji – vienintelė, nepakartojama, bet pasauliui – tik viena iš daugelio), todėl konstitucines sėkmes ar nesėkmes turėtume „matuoti“ naudodamiesi lyginamuoju metodu. Pagaliau tik toks konstitucionalizmo Lietuvoje tyrimas leis atsakyti į klausimą, kaip mes atro­dome greta kitų konstitucinės demokratijos šalių.

Pasirinkus tokią tyrimo kryptį į Lietuvos Respublikos Konstituciją galima žvelgti tarsi keliais planais:

1. 
   Mūsų šalies konstitucijos tyrimas globalios konstitucionalizmo raidos kontekste (pasirinkę šį mastelį išskirtume ir lygintume tik pačius svarbiausius konstitucinių sistemų bruožus).
   
2. 
   Mūsų Konstitucijos tyrimas europietiškojo konstitucionalizmo raidos kontekste (šiuo atveju reikėtų aptarti europietiškojo konstitucionalizmo ypatumus, tada analizuoti, kaip šis modelis įgyvendintas Lietuvoje).
   
3. 
   Konstitucijos tyrimas regioniniame konstitucionalizmo kontekste (vienu atveju į Lie­tuvos Respublikos Konstituciją žvelgtume kaip į vieną iš Vidurio ir Rytų Europos ša­lių konstitucijų, kitu atveju – tarsi dar iš arčiau – kaip į vieną iš Baltijos šalių konstitu­cijų (tokio tyrimo pavyzdys – C. Taube veikalas [2])).
   

Be jokios abejonės, daugybę panašumų rastume ir analizuodami šio regiono šalyse dominuojančią konstitucinę ideologiją, taip pat konstitucinių normų įgyvendinimo praktiką. Kita vertus, dar kartą primename, kad konstitucinio reguliavimo, konstitucinės minties ir praktikos bendrumas nepaneigia kiekvienoje šalyje vykstančių procesų individualių bruožų ar specifikos.

XX a. pabaigoje priimtos pototalitarinės konstitucijos teisinėje literatūroje įvardijamos kaip ketvirtoji konstitucionalizmo raidos pasaulyje banga. Banga, kuriai priskiriamas konsti­tucijoms būdingas ypatingas dėmesys demokratiniams institutams, bendražmogiškų verty­bių apsaugai, konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos mechanizmo įtvirtinimui. Šių bruožų aptiksime ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje.

Pastebima ir kita – ne vienas autorius yra pabrėžęs, kad šio regiono šalių demokrati­nės konstitucijos tradicija kukloka, nors vienaip ar kitaip jos įtaka jaučiama. Todėl supranta­mas šių šalių siekimas sekti vakarų teisiniais modeliais, dar daugiau – entuziastingas kon­stitucionalizmo palaikymas ir taikymas. Neatsitiktinai G. Ajani, analizuodamas teisinių mode­lių cirkuliavimo posocialistinėje teisėje problemas, Vidurio ir Rytų Europos regioną laiko „di­džiuliu imtuvu“ [3, p. 1088], pačiu akivaizdžiausiu būdu vėl bandančiu perimti vakarietiškus tiek teisinio reguliavimo, tiek teisinės doktrinos modelius. Teisinėje literatūroje pastebima, kad naujosioms šių šalių konstitucijoms trūksta originalumo, kad jose nieko naujo (valdžių padalijimas, savivalda, vyriausybės ir ministrų atsakomybė), kad jų nustatytas reguliavimas panašus arba inspiruotas Vakarų Europos šalių konstitucinių sistemų [4, p. 24].

Panašūs vertinimai (beje, dažniausiai motyvuoti ir pagrįsti) savaime verčia kelti klau­simą: ar naujausios Vidurio ir Rytų Europos Konstitucijos – epigoniški teisiniai tekstai, ar bent nedidelis žingsnelis konstitucionalizmo kelyje? Gal iš tikro šis regionas – taigi ir Lietuva – vien konstitucionalizmo vartotojai, patys neturintys ką pasiūlyti pasauliui? Būtent žvelgdami į šalies Konstituciją platesniame konstitucionalizmo raidos (pasaulyje, Europoje ar tik vie­name žemyno regione) kontekste ir galėsime atsakyti į šį klausimą.

III. Dviejų šimtų metų konstitucionalizmo praktikos istorijoje viršūnių, kurių reikšmin­gumas visuotinai pripažintas, ne tiek ir daug. Kelias konstitucijų raidos „bangas“, atspindin­čias visuomenės ir valstybės evoliuciją, geriausiai apibūdina sektinais pavyzdžiais tapusios konstitucijos. Iš pirmosios bangos „liberaliųjų“ konstitucijų išskiriama 1787 m. JAV Konstitu­cija (seniausia pasaulyje rašytinė Konstitucija, išsiskirianti teksto lakoniškumu, griežtu val­džios padalijimo modeliu. Dar didesnį autoritetą šiam teisiniam tekstui suteikė JAV Aukš­čiausiojo Teismo jurisprudencija. Analizuojant antrosios bangos konstitucijas akys dažniau­siai krypsta į Vokietijos 1919 m. Veimaro Konstituciją, „socialinės“ konstitucijos pavyzdį, ku­rios įtaką patyrė ne vien bendraamžės konstitucijos. Iš trečiosios bangos konstitucijų links­tama pabrėžti Vokietijos 1949 m. Pagrindinio įstatymo, 1958 m. Prancūzijos V-ios Respubli­kos Konstitucijos, kuriose išryškėjo naujos konstitucionalizmo „mados“¹, reikšmę. Taip pat reikėtų paminėti ir Ispanijos 1978 m. Konstituciją, kuri „geriausiai įkūnija klasikinio ir šiuolai­kinio europietiškojo konstitucionalizmo modelių sintezę“ [5, p. 54].

Taigi didžiųjų konstitucionalizmo praktinio įtvirtinimo teisės tekstuose viršūnių, į kurias orientuojamasi vienu ar kitu metu, ne tiek daug. Kartais apskritai teigiama, kad konstitucijos kūrėjams jos originalumas mažiausiai turėtų rūpėti, kad „nėra absoliučiai originalaus teksto, labiausiai vertinamos ir labiausia užbaigtos konstitucijos yra patyrusios užsienio doktrinų ir teisinių aktų įtaką“ [6, p. 28]. Esminis dalykas – tautos gyvenimo svarbiausius poreikius iš­reiškiančio akto priėmimas ir, o tai dar svarbiau, šio akto nuostatų realus įgyvendinimas.

Jau minėjome keletą konstitucionalizmo raidos pasaulyje etapų. Nuo pirmosios Kon­stitucijos 1787 m. iki XXI a. pradžios konstitucinis reguliavimas kito. Jeigu iš pradžių konsti­tucijos buvo daugiau valstybės valdžios organizavimo ir veiklos statutas, įtvirtinęs tik kai ku­rias asmenines ir politines teises ir laisves, tai naujausiose konstitucijose vis didesnė reikšmė tenka socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių ir laisvių apsaugai. Platėja konstituci­nio reguliavimo objektas ir t. t. XX a. antrojoje pusėje pasikeičia ir pats požiūris į konstituciją. „<...> Konstitucija buvo ilgai traktuojama kaip simbolinės reikšmės dokumentas, skelbiantis svarbiausius principus ir įteisinantis įstatymo viešpatavimą. Vėliau ji laipsniškai privertė pri­pažinti savo autonomiškumą ir viršenybę, iškildama kaip vienintelis tikras teisinės valstybės postamentas“ [7, p. 23]. Taip suprantama konstitucija XX–XXI amžių sandūroje. Ir konstitu­cijos kūrėjai XX a. pabaigoje, skirtingai nei ankstesniais laikais, neabejodami pripažįsta: tei­sinėje valstybėje valdantieji privalo paklusti teisei, įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų normų ir principų. Neatsitiktinai pabrėžiama: „Šiuolaiki­nis konstitucionalizmas atsiranda su įstatymų konstitucingumo kontrole“ [8, p. 106]. Taip pripažįstamas naujas konstitucijos vaidmuo nacionalinėje teisėje. Vaidmuo, kurį kaip sa­vaime suprantamą dalyką suvokia ir naujųjų konstitucijų kūrėjai. Tai lyg imperatyvas naujau­sioms demokratijoms. Taip pat ir Lietuvai. Būtent šios idėjos buvo ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos kūrėjų idėjinis pagrindas.

XX a. antrojoje pusėje išryškėja ir konstitucionalizmo unifikacijos tendencija, Konstitu­cijos vakarietiškoji samprata įsitvirtina daugelyje pasaulio šalių, konstitucinės justicijos euro­pietiškoje konstitucijų sistemoje derinamos su amerikietiškąja, žmogaus teisių bendri stan­dartai tampa neginčytinu imperatyvu, vis ryškesni konstitucinėje teisėje darosi socialiniai–ekonominiai asmens ir visuomenės gyvenimo aspektai. Žinoma, pasaulyje vykstantys procesai neretai yra prieštaringi, kartais sunku įžvelgti svarbiausią raidos kryptį. Tačiau jie – realybė. Ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucija, nepaisant Lietuvos gyvenimo XX a. pabaigoje specifikos, yra šių globaliųjų procesų vienas iš pasireiškimų. Žinoma, net didžiausi nacionalinės teisės gerbėjai jos nelaiko kokia nors „naujojo konstitucionalizmo“ viršūne, tačiau neabejotina ir tai, kad lietuviškas konstitucijos modelis patvirtino, kad Lietuvoje gana sėkmingai funkcionuoja konstitucinė demokratija.

V. Konstitucinio reguliavimo įvairiose šalyse analizė, pasak Ph. Lauvaux, leidžia kalbėti apie šiuolaikinį europietiškąjį konstitucionalizmo modelį, kuriam būdingi šie bruožai: „Pre­ambulės ir deklaracijos, prie kurių prijungtos ekonominės ir socialinės teisės, specializuotų konstitucinių teismų įkūrimas, naujo kooperatinio federalizmo ir politinio regionalizmo sukū­rimas atspindi ryžtingą filosofiją, kuri nutolsta nuo tradicinės viešųjų laisvių, teisminės val­džios, klasikinio federalizmo ar vietos savivaldos vaidmens koncepcijos“ [5, p. 54]. Šiuos bendrus bruožus (didesniu ar mažesniu mastu) regime Italijos 1947 m., Vokietijos 1949 m., Prancūzijos 1958 m., Graikijos 1975 m., Portugalijos 1976 m., Ispanijos 1978 m. ir kitose Eu­ropos šalių konstitucijose, priimtose po II pasaulinio karo. Europietiškajam konstituciniam modeliui reikėtų priskirti ir XX a. pabaigoje priimtas Vidurio ir Rytų Europos šalių konstituci­jas. Jas galėtume apibūdinti kaip tam tikrą europietiškojo konstitucinio reguliavimo modelio variantą.

Po II pasaulio karo konstitucinė teisė Europoje sparčiai evoliucionavo. Pastebėta, kad tam tikrais aspektais ji artėja prie amerikietiškojo modelio. Įstatymų konstitucingumo kon­trolė, žmogaus teisų ir laisvių konstitucinė apsauga, konstitucinių dimensijų teisėje įtvirtini­mas – konstitucinė praktika, tiesianti naujus konstitucionalizmo kelius. „Kitas esminis etapas buvo įveiktas griuvus Berlyno sienai ir žlugus marksistiniams režimams Vidurio ir Rytų Euro­poje“ [8, p. 45]. Taigi konstitucionalizmas įsitvirtina dar vienoje žemyno dalyje. Dalyje, kuriai priskirtina ir Lietuva. Į Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją reikėtų žvelgti ir kaip į kon­kretų konstitucionalizmo įsitvirtinimo Vidurio ir Rytų Europoje atvejį.

Istorinėje literatūroje pabrėžiamas Vidurio ir Rytų Europos regiono (kuriam priklauso Lietuva) kaip europietiškos Vakarų civilizacijos dalies periferinis pobūdis. Šių šalių istorija – nuolatiniai bandymai pasivyti toliau civilizacijos kelyje pažengusius Vakarų kraštus. Šio Eu­ropos regiono istorinė kasdienybė: valstybingumo pertrūkiai, nacionalinės katastrofos ar konfliktai, socialinis ir ekonominis vėlavimas [9, p. 5–11]. Tiesa, nepaisant negilaus civiliza­cinio įdirbio kartkartėm regime ir paradoksalių dalykų – netikėtų politinės–teisinės sistemos laimėjimų (į šį laimėjimų sąrašą reikėtų įrašyti 1222 m. Vengrijos Aukso bulę, XVI a. priimtus Lietuvos statutus, 1791 m. Žečpospolitos (Lenkijos–Lietuvos valstybės) Konstituciją).

Kartais XX a. pabaigos konstitucionalizmo bangą pototalitarinėje Vidurio ir Rytų Euro­poje bandoma apibūdinti kaip kartojamą konstitucionalizmo pamoką. Pirmoji pamoka – „Versalio Europos“ šalių Konstitucijos, priimtos tuoj po 1 pasaulinio karo, ir bandymai šiose šalyse įtvirtinti konstitucionalizmo pagrindus.

Čekijos, Estijos 1920 m., Lenkijos, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės 1921 m., Lietu­vos, Latvijos 1922 m. konstitucijos – to laikmečio teisiniai aktai, kuriuose bandyta įkūnyti siekį demokratiškai tvarkyti visuomenės gyvenimą. Neretai rašoma, kad tai ir „socialinės“ konstitucijos (Vokietijos Veimaro Konstitucijos įtaka), ir parlamentinės demokratijos konstitu­cijos. Menkos teisinės pajėgos, provincialumas, menkas politinio elito išprusimas – to meto veiksniai, ne itin palankūs optimalios konstitucinės sistemos paieškai. Vertinant šiuos aktus pabrėžiami įvairios vakarietiškos kilmės įtakos [10, p. 3] bruožai (romanų ar germanų tei­sės). Jau amžininkai pastebėjo šio regiono šalių konstitucinio reguliavimo trūkumus. Antai M. Römeris apie 1921 m. Lenkijos Konstituciją rašė: „Nerandame joje beveik jokios kūrybi­nės minties, tiktai šablonus, paskolintus daugiausia iš Prancūzų konstitucinės praktikos <...>“ [11, p. 219]. Panašiai vertinta ir 1921 m. Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės konstitu­cija dėl savo daugybės skolinių, dažniausiai nekūrybiškai perimtų [11, p. 88].

Ir vis dėlto būtume neteisūs, perdėm kritiškai vertindami šiuos teisinius dokumentus. Šios konstitucijos – didžiulis konstitucionalizmo žingsnis Vidurio ir Rytų Europos regione. Be to, šios konstitucijos tiek reguliavimo turinio, tiek teisinės technikos požiūriu atrodo visai ne­blogai. Bėda kita – šio regiono šalių visuomenės neilgai tesugebėjo tvarkytis pagal demok­ratiškoje konstitucijoje įtvirtintas taisykles. Konstitucinės krizės, valstybės perversmai, auto­ritarinio valdymo įvedimas – šio regiono šalies tarpukario raidos bruožai. Konstitucionaliz­mas prigijo tik trumpam, tačiau įsitvirtinti nepajėgė. Todėl galima kalbėti tik apie konstitucio­nalizmo tarpukarinę pamoką. Ši pamoka buvo tik fragmentas, kurio tęsinio teks laukti dar il­gai. Tačiau, kita vertus, šis fragmentas buvo nepaprastai reikšmingas. Tai bus suprasta tik XX a. pabaigoje.

VII. Sugriuvus totalitarinei sistemai Vidurio ir Rytų Europos šalys po ilgos pertraukos vėl su viltimi žvelgė į konstitucionalizmą. Racionalios, valdžią ribojančios ir asmens teises ginančios tvarkos įtvirtinimas tapo vienu iš naujo gyvenimo kūrimo lozungų. „Buvusių „Rytų“ viltis šiandien yra teisė“ [12, p. 16]. Prasidėjo antroji konstitucionalizmo pamoka. Kai kas tvirtina: pirmosios pamokos kurso kartojimas. Greičiau antroji pamoka. Ir ji pradėta jau su ankstesne konstitucine patirtimi, kuriai didžiulę įtaką darė pasikeitęs pasaulinis kontekstas. O XX a. pradžios ir pabaigos visuomenės labai skiriasi. Žinoma, istorinio šios Europos dalies vėlavimo, jos nuolatinio vijimosi toliau pažengusių kraštų, kelių dešimtmečių „socializmo ku­piūros“ irgi nevalia pamiršti. Todėl vėl kyla klausimas: gal kaip ir po pirmojo pasaulinio karo šios šalys gali tik skolintis, sėkmingiau ar ne taip sėkmingai pritaikyti vakarietiškus mode­lius? Kokiu keliu pasukti? Tai klausimai konstitucinių tekstų kūrėjams.

Minėjome, kad Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų akys krypo į Vakarų valstybių modernios konstitucijos modelį. Žinoma, buvo galima bandyti atnaujinti tarpukario demok­ratines konstitucijas, tačiau net ir didžiausi romantikai, tradicijų išsaugojimo šalininkai su­prato, kaip pasenę tie teisiniai tekstai. Ir jeigu Latvija atkūrė 1922 m. Konstitucijos (žinoma, pataisytos ir papildytos) galiojimą – tai greičiau siekimas pabrėžti šalies istorinį tęstinumą; kitaip sakant, tai išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Konstitucinio proceso Vidurio ir Rytų Europos šalyse negalima atsieti nuo perėjimo į demokratiją. Jerzy Mackówas analizuodamas šį reiškinį nurodo, kad konstitucinis procesas baigiasi konstitucijos priėmimu, ir šį procesą lemia keli veiksniai: 1) konkrečios šalies kon­stitucinės tradicijos ir (arba, jei šalis tokios tradicijos neturi) kitų šalių pavyzdžiai; 2) buvusio režimo institutai; 3) konstitucinio proceso politinė kasdienybė“ [13, p. 15–16]. Politinė kas­dienybė – tai visi politiniai procesai, įvykiai, veiksmai, kuriais yra išreiškiami šio laikotarpio politinių veikėjų interesai. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo procesas šiuo požiūriu nebuvo kokia nors išimtis“ [14, p. 161–169].

VIII. Grįžkime prie europietiškojo konstitucijos modelio Vidurio ir Rytų Europos šalių XX a. pabaigos varianto, kuriam priskirtume ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją. Minėjome šio varianto konstitucijoms būdingus bruožus: detalius pagrindinių teisių katalo­gus, pabrėžiamą politinį pliuralizmą, rinkos ūkio ir nuosavybės santykių reglamentavimą, „lankstaus“ valdžių padalijimo modelio įtvirtinimą ir t. t. Todėl reikėtų bent kiek plačiau aptarti šių dokumentų ypatumus.

Analizuodami šiam konstitucinio reguliavimo variantui priskiriamus teisinius doku­mentus tyrinėtojai pastebi šiems aktams būdingą siekimą pabrėžti savo šalies valstybin­gumo tęstinumą. Minėjome, kad beveik visos šio regiono šalys savo istorijoje patyrė sunkių netekčių, valstybė tai pranykdavo per ilgas kovas, tai, susiklosčius palankiai situacijai, vėl atgydavo. Lenkijos, Lietuvos, Čekijos, Vengrijos iškilimai ir nuosmukiai – tiek viduramžiais, tiek moderniaisiais laikais – tipiški šios Europos dalies likimai. Istoriniai ekskursai pagrindi­niame įstatyme dar labiau būdingi šalims, kurios tikro valstybingumo neturėjo arba jo užuo­mazgų buvo tik tolimoje istorijoje. Todėl suprantamas siekis pabrėžti valstybingumo tradi­ciją. Ko gero pastaroji aplinkybė lėmė Kroatijos 1991 m. Konstitucijoje preambulinio skyriaus „Istoriniai pagrindai“ atsiradimą. Tai bene ilgiausias bandymas pagrindinio įstatymo tekste išdėstyti visus galimus istorinius pagrindus, kuriais grindžiama kroatų tautos teisė į nepri­klausomą valstybę. Aišku, tai didžiausio tokio pobūdžio kraštutinumo pavyzdys. Kitose kon­stitucijose istoriniai aspektai atspindėti saikingiau (kuo valstybingumo tradicija tvirtesnė, kuo mažiau istorinių lūžių ir valstybingumo „pertraukų“ – tuo paprastai motyvacija lakoniškesnė. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos preambulė būtų lyg tokio istorinio argumenta­vimo vidurkis: gana apibendrintos nuostatos apie prieš daugelį amžių sukurtą Lietuvos valstybę, šios valstybės teisinių pamatų grindimą Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais ginta laisvė ir nepriklausomybė ir t. t. Beje, išmanantys Lietuvos istoriją nesunkiai supras, kodėl Konstitucijos 17 straipsnio nuostatoje, kad Lietuvos valsty­bės sostinė yra Vilniaus miestas, pridėtas toks šio miesto apibūdinimas: „ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“. Šiuo požiūriu Čekijos ir Lenkijos Konstitucijos dar lakoniškesnės.

Vidurio ir Rytų Europos šalių, išgyvenusių totalitarizmo negandas, konstitucijose ryš­kios antitotalitarinės tendencijos. M. Lesage, analizuodamas naujausias Vidurio ir Rytų Eu­ropos šalių konstitucijas, atkreipė dėmesį į tai, kad šių konstitucijų nuostatomis siekiama dviejų tikslų: pirma, nustatyti naują tvarką, kuri pakeistų senąją, ir antra, apsisaugoti nuo bu­vusios savivalės sugrįžimo [15, p. 14]. Antitotalitarizmo išraiška reikėtų laikyti konstitucinį draudimą pasisavinti tautos suverenitetą, teisę priešintis, jeigu kėsinamasi į konstitucinę santvarką. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Su tokiomis nuostatomis siejasi ir Bulgarijos Konstitucijos 11 straipsnio 2 dalis. „Nė viena politinė partija ar ideologija negali būti paskelbta ar patvirtinta valstybine“. Daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų rasime ir detaliai sureguliuotą politinio, ideologinio pliuralizmo, ir politinių partijų veiklos problemą. Tokia konstitucionalizacija neatsitiktinė. Čia ilgą laiką klestėjo vienos par­tijos monopolis, daugiapartinė sistema buvo paneigta. Todėl šią visuomenės gyvenimo sritį reikėjo specialiai reglamentuoti. Neatsitiktinai Bulgarijos Konstitucijoje (11 str. 1 d.) atsirado nuostata: „Politinis gyvenimas Bulgarijos Respublikoje grindžiamas politinio pliuralizmo principu“. Panašaus turinio Rumunijos Konstitucijos 8 straipsnio 1 dalis: „Pliuralizmas ru­munų visuomenėje yra konstitucinės demokratijos sąlyga ir garantija“. Antitotalitarizmu dvel­kia ir Lietuvos Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalis: „Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“.

Vienas iš Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų bruožų, jas išskiriantis iš 2–os ar 3–ios bangos konstitucijų, – tiesioginis doktrinos formulavimas pačiame konstitucijos tekste. Tai, kas brandžiose Vakarų demokratijose yra konstitucinės justicijos ar mokslininkų veiklos sritis, neretai tiesiogiai formuluojama Konstitucijos tekstais. Ši tendencija – anaiptol ne noras konstitucinės teisės teoriją perkelti į teisinius tekstus, bet XX a. pabaigoje įsitvirtinęs požiūris, kad konstituciją sudaro ne tik konstitucijos tekste išdėstytos normos, bet taip pat „principai ir idėjos, kurios tiesiogiai nenustatomos konkrečiose konstitucinėse nuostatose, bet kyla iš jų visumos, iš jų bendros prasmės ir reikšmės“ [16, p. 249]. Jeigu taip, tai moderniųjų konsti­tucijų kūrėjų Vidurio ir Rytų Europos šalyse mąstymo logika buvo tokia: pasistenkime šiuos principus bei idėjas tiesiogiai įrašyti į konstitucijas, taip praturtinsime konstitucinius tekstus, taip pat tiesiogiai orientuosime ne itin išprususius konstitucinių normų ir principų taikytojus. Todėl konstitucijų tekstuose atsirado formuluotės, būdingos doktrinai: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str.), „Kroatijos Respublikoje valstybės valdžia organizuojama remiantis valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją, vykdo­mąją ir teisminę principu“ (Kroatijos Konstitucijos 4 str.), „Valstybės Susirinkimo, Respubli­kos Prezidento, Vyriausybės ir teismų veikla įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo ir pusiausvyros principu“ (Estijos Konstitucijos 4 str.), „Politiniai sprendimai priimami daugu­mos valia, išreikšta laisvu balsavimu. Priimant sprendimus pagal daugumos principą užtikri­nama mažumos teisių apsauga“ (Čekijos Konstitucijos 6 str.).

Beveik visose šiose konstitucijose deklaruojamas teisinės valstybės principas. Tai lyg reakcija į „socialistinio teisėtumo“ principą. Rumunijos Konstitucijoje valstybė apibūdinama kaip „teisinė, demokratinė ir socialinė“ (Konstitucijos 1 str. 3 d.); kitos šalys vartoja „demok­ratinės teisinės valstybės“ sąvoką (Slovakijos Konstitucijos 1 str., Čekijos Konstitucijos 1 str., Lenkijos Konstitucijos 2 str., Vengrijos Konstitucijos § 2 pirmoji pastraipa), „teisinės ir socia­linės valstybės“ sąvoką (Slovėnijos Konstitucijos 2 str., Kroatijos Konstitucijos 1 str. 1 d.) arba valstybė apibūdinama vien kaip „teisinė valstybė“ (Bulgarijos Konstitucijos 4 str.). Šiuo požiūriu kiek kuklesnis, bet, atrodo, labiau pagrįstas Lietuvos Konstitucijos kūrėjų pasirinktas sprendimas: Konstitucijos preambulėje įtvirtintas „atviros, teisingos, darnios pilietinės vi­suomenės ir teisinės valstybės“ siekis. Valstybę nesunku apibūdinti kaip teisinę, tačiau lai­duoti teisinės valstybės principus – vienas sudėtingiausių šių šalių visuomenei ir viešosios valdžios struktūroms kylančių uždavinių. Kartu reikėtų pažymėti, kad šio regiono šalių kon­stituciniai teismai dažnai grindžia savo sprendimus teisinės valstybės principu. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo, Vengrijos, Slovėnijos, Lietuvos Konstitucinių Teismų nutarimuose atskleidžiami įvairūs šio principo elementai. Tai teisės viršenybė, įgytų teisių apsauga ir t. t. Tikriausiai pastebėjote dar vieną bruožą: nemažai šio regiono šalių Konstitucijų apibūdin­damos valstybę vartoja „socialinės valstybės“ sąvoką (Rumunija, Kroatija, Slovėnija ir kt.). Tai tam tikro valstybės vaidmens visuomenės gyvenime samprata, atspindinti šiuolaikinius asmens, visuomenės ir valstybės santykius.

„Aukščiausiomis taisyklėmis, kurias tauta nustato visuomenei valdyti, Konstitucijoje yra išreiškiama politinė filosofija“ [17, p. 24]. Šios filosofijos pagrindas – asmens ir valstybės santykių konstitucinė koncepcija, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai įtvirtinta konstitucijoje. Vidu­rio ir Rytų Europos šalių konstitucijose apibūdinant asmens ir valstybės santykius pabrėžia­mas asmens prioritetas, reikalaujama, kad valstybė gerbtų asmens teises. Antai apibūdinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindinių teisių įtvirtinimo šaltinius rašoma: „Į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją žmogaus teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis. Ją veikė žymūs tarptautinės teisės aktai, Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Tarybos do­kumentai. Mūsų Konstitucijoje atsispindi ir tradicinės, ir moderniosios žmogaus teisės“ [18, p. 130]. Minėtieji aktai buvo ir kitų naujųjų Vidurio ir Rytų Europos konstitucijų kūrėjų įkvė­pimo šaltinis. Šių aktų nustatyti standartai buvo įtvirtinti ir naujausiose konstitucijose.

Vienas svarbiausių naujos sistemos elementų yra nuosavybės santykiai. Šalyse, ku­riose dominavo valstybinė nuosavybė, būtina įtvirtinti įvairių nuosavybės formų lygybę, (t. y. panaikinti privačios ir valstybinės nuosavybės nelygybę). Be įvairių nuosavybės formų teisi­nės lygybės, konstitucijoje taip pat minimas rinkos ūkis ir asmens ūkinės veiklos laisvė bei iniciatyva, valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gero­vei (pastarosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str.).

Naujosiose Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijose, atsižvelgiant į šias XX a. antro­sios pusės raidos tendencijas, naujai sprendžiamas tarptautinės ir nacionalinės teisės san­tykio klausimas. Skirtingai nei ankstesnio laikotarpio konstitucijose jose dažniausiai įtvirti­namas tarptautinės teisės viršenybės įstatymų atžvilgiu principas. Taip pat kartais fiksuo-

jama, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra nacionalinės teisinės sistemos dalis.

Visos Vidurio ir Rytų Europos šalių Konstitucijos valstybės valdžios organizaciją ir funkcionavimą grindžia valdžių padalijimu. Šis principas neretai formuluojamas tiesiogiai (Estijos Konstitucijos 4 str., Lenkijos Konstitucijos 10 str. 1 d.). Šių šalių Konstituciniai Teis­mai, interpretuodami šį principą, sprendžia valdžios institucijų santykių srityje kilusius gin­čus. Valdžių padalijimo elementai – valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, stabdžiai ir at­svaros, valdžių sąveika aiškinami konstitucinėje jurisprudencijoje.

Naujosiose konstitucijose įtvirtinta ir valstybės valdymo forma. Jos pasirinkimą lėmė tiek istorinės aplinkybės, tiek aktualus politinis kontekstas. Akivaizdu viena – prezidentinio valdymo sistema nė vienoje iš į Vakarus besiorientuojančių Vidurio ir Rytų Europos šalių nėra įtvirtinta. Visi pasirinkimai svyruoja tarp dviejų modelių: Vokietijos Pagrindiniame įsta­tyme įtvirtintos parlamentinės valdymo sistemos ir Prancūzijos V-osios Respublikos konsti­tucinėje praktikoje susiformavusio pusiau prezidentinio valdymo. Daugeliu atveju galėtume kalbėti apie parlamentinių sistemų dominavimą.

Čekijos, Vengrijos, Estijos, Latvijos Konstitucijos Respublikos Prezidentui suteikia daugiausia reprezentacinius įgaliojimus. Šios šalys orientavosi į Vokietijos konstitucinį mo­delį. Šios šalies prezidentas teisinėje literatūroje vadinamas „pirmuoju šalies notaru“. Tiesio­giai tautos renkamų prezidentų (pvz., Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos) įgaliojimai reikšmin­gesni, turi didesnę įtaką šalies vidaus ir užsienio reikalams. Arčiausiai prie klasikiniu laikomo prancūziškojo pusiau prezidentinio valdymo modelio yra priartėjusi Rumunijos Konstitucijoje įtvirtinta valdymo sistema.

Vidurio ir Rytų Europos konstitucijose rasime ir vietos valdymą bei savivaldą apibrė­žiančias nuostatas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos X skirsnis, Lenkijos Konstitucijos VII poskyris, Slovakijos Konstitucijos 4 skyrius ir t. t.). Kartais, kaip Bulgarijos Konstitucijoje, įtvirtintas draudimas steigti autonominius darinius. Tokių nuostatų ištakos – šalies realijos, siekimas stiprinti šalies vieningumą.

Beveik visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse (išskyrus Estiją, kurioje Aukščiausiasis Teismas vykdo teisės normų konstitucingumo kontrolę) svarbiausios Konstitucijų apsaugos institucijos yra konstituciniai teismai. Pažymėtina, kad konstituciniams teismams šiame Eu­ropos regione tenka vykdyti ne tik teisės aktų konstitucingumo kontrolę, bet ir formuoti naują, konstitucija grindžiamą, teisės sampratą.

Šie ir kiti bruožai būdingi daugeliui XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos šalių kon­stitucijų, taip pat ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijai. Tai sietina su istorinės situa­cijos panašumais, su iš esmės tuo pačiu metu vykstančiu perėjimu į demokratiją (pasak J.P. Massiaso, šio regiono valstybių konstitucinė teisė negali būti atsieta nuo perėjimo į demok­ratiją sampratos) [19, p. 7], su šiose šalyse vykdomomis socialinėmis ekonominėmis bei politinėmis reformomis, su Vakarų demokratinių šalių minties ir teisinės praktikos įtaka. Į kiekvienos šalies Konstituciją reikėtų žvelgti ir kaip į originalų įvairių veiksnių santykio rezul­tatą.

Būtent Vidurio ir Rytų Europos šalių bandymas per trumpą laiką įtvirtinti modernųjį konstitucionalizmą ir yra ta patirtis, kurios reikšmė peržengia nacionalines sienas. Ir šiuo po­žiūriu vertinga bet kokia sėkmė, ypač jeigu ji reiškia Konstitucijos viršenybe grindžiamos tei­sinės tvarkos įtvirtinimą. Šiuo aspektu ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmi­mas bei ja grindžiamos teisinės sistemos sukūrimas ir įtvirtinimas yra ne vien nacionalinės reikšmės fenomenas.

tintinas atsižvelgiant į šias dvi tendencijas.

Taigi bet koks konstitucijos esmės ir vaidmens nacionalinėje teisėje tyrimas sunkiai įsi­vaizduojamas nepastebint šių dienų teisei būdingo reiškinio – nacionalinės teisės konstitu­cionalizacijos.

XX a. pabaigoje tyrinėtojai pastebėjo, kad įvairios nacionalinės teisės šakos (baudžia­moji, civilinė, administracinė ir t. t.), taip pat teisės normų taikymo praktika ir net teisės mokslas patiria vis didesnį konstitucijos, jos vertybių poveikį. Konstitucija vis labiau persmel­kia visą teisinį gyvenimą. Šį reiškinį galėtume įvardinti kaip teisės konstitucionalizaciją [20]. Konstitucinis pagrindinių asmens teisių ir laisvių įtvirtinimas, tiesioginis konstitucijos taiky­mas, konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas ir aktyvi jų veikla, galimybė ginti savo tei­ses remiantis konstitucija daro pagrindinį šalies įstatymą realiu teisinio gyvenimo centru. „Šiandien į visą nacionalinę teisę žvelgiama per jos konstitucingumo prizmę. Tai – viena iš teisės konstitucionalizacijos, kaip universalios tendencijos, prielaidų, kartu ir apraiškų. Ordi­narinė (visų pirma statutinė) teisė turi būti konstituciškai pagrindžiama, jos legitimumą ir ga­liojimą turi būti įmanoma verifikuoti remiantis konstitucija“ [21, p. 10].

Konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas, konstitucinių teismų veikla užtikrinant konstitucijos apsaugą leidžia kalbėti apie „veikiančios“ konstitucijos įsivyravimą. Pagrindinių teisių apsauga, darnaus valstybės valdžios institucijų funkcionavimo užtikrinimas – konstitu­cinio teismo funkcijos, kurių įgyvendinimas skatina teisės sistemos „konstitucionalizaciją“. Tai – konstitucijos „stiprėjimo“ procesas. Sakyčiau, suprasti šį procesą kaip reikšmingą tei­sės raidos „vagą“ turėtų būti ypač aktualu ne taip seniai demokratiją atkūrusiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kalbant apie Konstitucijos – svarbiausio teisės šaltinio poveikį teisei pažymima: „Teisinės tvarkos konstitucionalizacija susijusi su tuo, kaip Konstitucija suvo­kiama, išdėstyta ir taikoma“ [22, p. 227]. Taigi pirmiausia svarbiomis reikia laikyti paties kon­stitucijos teksto kokybines charakteristikas. Tai reikšmingas veiksnys, lemiantis šio akto įta­kos nacionalinei teisei stiprumą. Ypatingą reikšmę šiuo atveju turi ir tai, kaip suvokiama pati konstitucija, kokias vertybes ji išreiškia. Konstitucijos sampratos teisinėje sistemoje doktriną visų pirma formuoja konstitucinė mintis. Ypač šiuo požiūriu svarbi konstitucinio teismo nuta­rimuose formuluojama konstitucinė doktrina, daranti poveikį teisės mokslui, viena ar kita lin­kme nukreipianti teisėkūros subjektus, daranti įtaką ir teisės įgyvendinimo praktikai.

Laipsniškai stiprėjanti teisės konstitucionalizacija tampa vis aiškesne teisine realybe, formuojasi teisininkų karta, teisę suvokianti kaip tikrą teisinį gyvenimo centrą.

Žinodami Vidurio ir Rytų Europos šalių teisinį paveldą suprasime, kad šis procesas ke­lia ir problemų. Tai visų pirma novatoriškos ir konservatyvios teisinės minties susidūrimai (ir Lietuvoje ne viename ordinarinės teisės vadovėlyje problemos nagrinėjamos tarsi Lietuvoje 1992 m. Konstitucijos iš viso nebūtų arba ji paminima tik formaliai), priimant teisės aktus ne­retai konstitucinės dimensijos ignoruojamos arba politinio proceso subjektai apskritai jų ne­suvokia (po to Konstituciniam Teismui tenka taisyti „vaikiškas“ klaidas) ir t. t. Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstituciją nuolat pabrėžia valdžių padalijimą, pareigą laikytis nusta­tytos teisės akto priėmimo procedūros, draudimą savintis kitai valstybės valdžios institucijai priskirtą kompetenciją, draudimą įgyvendinant savo kompetenciją pažeisti Konstitucijos principus ir normas. Seimas, Prezidentas, Vyriausybė – visos politinės valdžios institucijos turi išmokti racionaliai reaguoti į Konstitucinio Teismo nutarimus.

Ne mažiau svarbu užtikrinti Konstitucijos prioritetą teisės taikymo praktikoje. Valstybės institucijos, pareigūnai turi įsisąmoninti Konstitucijos reikšmę teisinėje sistemoje, suvokti, kad Konstitucija – aukščiausios galios teisės normų aktas, taikomas tiesiogiai, kad kiekvie­nas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Be jokios abejonės, Vidurio ir Rytų Europos šalių orientavimasis į Europos Sąjungos šalis, į jose vyraujančius konstitucingumo standartus skatina nacionalinės teisės konstitu­cionalizaciją. Kita vertus – šioje Europos šalių grupėje daugiau diskutuojama dėl kito teisinio reiškinio – Europos Sąjungos teisės poveikio nacionalinei teisei. Kokius padarinius sukels didesnės kompetencijos suteikimas Europos Sąjungos institucijoms, ar perleidusios šią kompetenciją valstybės išliks suverenios, kaip bendrieji Europos standartai įsitvirtins nacio­nalinėje teisėje? Taigi Vidurio ir Rytų Europos šalys, savo ateitį siejančios su Europos Są­junga, negali nepastebėti, kad ši antroji tendencija tarsi kelia grėsmę pirmajai. Joms, be jo­kių abejonių, rūpi, kaip pavyks suderinti konstitucijos viršenybe grindžiamą nacionalinę teisę su tiesiogiai taikytina Europos Sąjungos teise.

Nacionalinė teisė, kurios prioritetai – šalies nepriklausomybė ir suverenitetas – kaip niekada anksčiau jaučia droit communautaire¹ poveikį. Todėl integracijos proceso realijos verčia peržiūrėti konstitucinį reguliavimą. Problemiškiausias dalykas – kompetencijos, kuri iki tol priklausė nacionalinėms institucijoms, perleidimas Europos Sąjungos institucijoms. Pa­žymėtina, kad keturios šalys (Ispanija, Prancūzija, Portugalija, Vokietija) prieš ratifikuodamos Mastrichto sutartį turėjo keisti konstitucijas, siekdamos sudaryti teisines tolesnės integracijos prielaidas. Neatsitiktinai kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys, besiorientuojančios į Euro­pos Sąjungą, iš anksto Konstitucijoje įtvirtino nuostatas, palankias integracijai.

Taigi Europos Sąjungos teisės reikšmė akivaizdžiai didėja. Todėl neatsitiktinai pasi­girsta nuomonių apie nacionalinės teisės reikšmės sumenkėjimą, suvereniteto eroziją, laips­nišką konstitucinių sistemų identiškumo nunykimą. Atrodytų, į nacionalinę teisę (taip pat ir į Konstituciją) galima žvelgti kaip į Europos Sąjungos teisės apgultą tvirtovę, kaskart praran­dančią vieną po kitos gynybos pozicijas. Konstitucininkui „vaizdelis nekoks“. Tik vėl – ma­tome vieną tendenciją, verčiančią „iš naujo perskaityti nacionalinę konstituciją“. Tačiau ne­skubėkime absoliutinti Europos Sąjungos teisės poveikio. Europos Sąjunga – tai visų vals­tybių, šios sąjungos narių, sąjunga. Tokiu atveju valstybės, taip pat ir nacionalinės teisės ta­patumas neginčijamas. Konstitucijos viršenybe grindžiama teisinė sistema nėra paneigiama. Konstitucinę sistemą saugo konstitucinės justicijos institutas. Būtent konstituciniams teis­mams teks ir toliau užtikrinti konstitucijos apsaugą. Tarptautinių sutarčių ir susitarimų atitik­ties Konstitucijai kontrolė – integracijos kontrolės nacionalinis mechanizmas. Europos Są­jungos teisė – ne aukštesnė už nacionalinę, bet šalia nacionalinės teisės esanti teisė. Ir kon­stituciniams teismams, be jokios abejonės, teks garantuoti nacionalinės teisės ir bendrijos teisės suderinamumą Konstitucijos požiūriu. Atrodo, problemų daugiau kels ne tiek normi­nis, kiek jurisprudencinis teisės lygmuo. Konstitucinio teismo, saugančio nacionalinės teisės ribas, vaidmuo ryškėja VFR, Italijos konstitucinių teismų, Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimuose. Antai Vokietijos Federacinis Konstitucinis Teismas vertindamas Mastrichto sutartį išdėstė kritišką požiūrį į Liuksemburgo teisingumo teismo jurisprudenciją, kuria sie­kiama sudaryti palankias sąlygas bendrijų kompetencijai išplėsti, ir padarė išvadą, kad toks normų, nustatančių kompetenciją, interpretavimas nesukels privalomų padarinių Vokietijai [23, p. 118–119].

Be to, kalbant apie šalia nacionalinės teisės funkcionuojančios tarptautinės teisės po­veikį negalima pamiršti ir Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos teisės poveikio. Taigi regime dar vieną sistemą. Todėl reikėtų kalbėti apie įvairių teisės sistemų persipynimą, viena kitos papildymą, taip pat ir suderinimą. Žinoma, įvairių teisės sistemų funkcionavimas vienu metu savaime kelia jų konkurencijos arba viena kitos neutralizavimo problemų. Šių klausimų sprendimų paieška tik prasideda.

Kol kas Europos integracijos dinamika verčia peržiūrėti tik kai kuriuos konstitucinio re­guliavimo aspektus, nekeičiant pačios konstitucijos sampratos. Didėjant tarptautinės ir na­cionalinės teisės tarpusavio sąveikos ryšiams neabejotinai išaugs konstitucinio teismo, kaip konstitucijos pirmenybės, kaip nacionalinio teisinio reguliavimo ribų saugotojo, vaidmuo.

X. Bet tokia futurologija paprastai būna silpniausioji tyrimo dalis. Jei vienokios ar kito­kios išvados dėl buvusios ar esamos reiškinio būklės įvertinimo vertingos jau vien kaip at­skleidžiančios tam tikras jo savybes, tai reiškinio raidos prognozavimas – daug rizikingesnis dalykas. Dabar ryški tendencija gali susilpnėti dėl kitų tendencijų poveikio, gali išryškėti naujos, šiuo metu sunkiai numatomos, tendencijos. Nesunku pasiduoti perdėtam optimiz­mui arba pernelyg sutirštinti tamsiąją tikrovės pusę. Todėl nesiimu formuluoti, kaip po kelių dešimtmečių galėtų atrodyti lietuviška konstitucinė tikrovė. Tačiau, neabejoju, konstituciona­lizmo apskritai pasaulyje ir Europoje pokyčiai esmingai lems ir Lietuvos konstitucinės teisės pokyčius. Nesiimu nagrinėti naujų konstitucinių institutų atsiradimo tikimybės, tačiau, matyt, nesuklysiu teigdamas, kad komunikacijų revoliucija, ūkio globalizacija, besikeičiantis visuo­menės mentalitetas palies ir valstybę bei teisę. Valstybės gyvenimo pokyčiai visados susiję su konstituciniu reguliavimu. Dar daugiau – konstitucijos ateitis – tai šiuolaikinės valstybės ateitis. Svarbu nebijoti galimų pokyčių. Jeigu valstybiškai organizuota visuomenė išspręs kylančius iššūkius – visuomenę vienijantis centras ir toliau liks konstitucija.

XI. Nenorėčiau griauti įprastos mokslinio darbo schemos. Todėl pabaigoje tenka iš­dėstyti tokias išvadas:

1. Lietuvos Respublikos 1992 m. konstitucijos tyrinėjimai turėtų būti papildyti ir jos analize platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste. Mūsų šalies Konstitucija – tiek konstitucionalizmo apskritai, tiek europietiško Konstitucijos modelio, tiek XX a. pabaigos Vi­durio ir Rytų Europos konstitucinio reguliavimo konkretus atvejis. Ypač prasmingas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip europinio konstitucinio modelio XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos varianto konkretaus įsikūnijimo, tyrinėjimas. Autoriaus manymu, konstitucijos vertinimas įvairiais konstitucionalizmo raidos pasaulyje, Europoje ar Vidurio ir Rytų Europos regione masteliais leis tiksliau suvokti šalies konstitucinio reguliavimo dimensijų tikrąjį dydį, išsiaiškinti konstitucinės teisės raidos tendencijas ir perspektyvas.

2. Dviejų tendencijų – nacionalinės teisės konstitucionalizacijos ir Vidurio ir Rytų Euro­pos šalims iškylančios nacionalinės teisės derinimo su Europos Sąjungos teise sandūra ar­timiausiu metu turėtų lemti konstitucija grindžiamos nacionalinės teisės raidą. Todėl tolesnę šalies konstitucinės teisės raidą reiktų projektuoti atsižvelgiant į šias tendencijas. Kartu pa­stebėtina, kad nė vienos tendencijos negalima suabsoliutinti, teisinė tikrovė visados yra daugelio veiksnių rezultatas.

3. Žvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstituciją platesniame konstitucionalizmo rai­dos kontekste, taip pat atsižvelgdami į minėtas dvi nacionalinės teisės raidos tendencijas galėtume planuoti ir Konstitucijos specialios apsaugos institucijos – Konstitucinio Teismo vaidmens ateitį. Konstitucinis teismas – svarbiausias teisės konstitucionalizacijos instru­mentas. Jis taip pat turėtų tapti pagrindiniu nacionalinės teisės ribų su Europos Sąjungos teise saugotoju.

1. 
   Höllander P. The New Slovak Constitution: A critique // East European Constitutional Review. Fall 1992. Vol. 1. No 3.
   
2. 
   Taube C. Constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania: A study in comparative constitutional law. – Uppsala: Justus Förlag, 2001.
   
3. 
   Ajani G. La circulation de modèles juridiques dans de droit post-socialiste // Revue internationale de droit comparé. 1994. No 4.
   
4. 
   Delpérée F. Les nouvelles constitutions de l‘Europe centrale // Revue belge de droit constitutionnel. 1996. No 1.
   
5. 
   Lauvaux Ph. Existe-t-il un modèle constitutionnel européen // Droits / Revue française de théorie juridique. 1991. Vol. 14.
   
6. 
   Herrero de Minon M. Transition démocratique et choix constitutionnel // Le procesus constitutionnel, instrument pour la transition démocratique. – Strasbourg: Les éditions du Conseil de l‘Europe, 1994.
   
7. 
   Debbasch R. Droit constitutionnel. – Paris: Litec, 2000.
   
8. 
   Favoreu L., Gaïa P., Ghevontian R., Mestre J. L., Pfersmann O., Roux D., Scoffoni G. Droit constitutionnel. 2^e édition. – Paris: Dalloz, 1999.
   
9. 
   Wandycz P. S. Laisvės kaina. Vidurio ir Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. – Vil­nius: Baltos lankos, 1997.
   
10. 
    Trócsányi L. Constitutionnalisme et changement de régime politique en Europe Centrale // Revue belge de droit constitutionnel. 1996. No 1.
    
11. 
    Römeris M. Dabartinės konstitucijos / Antrasis rinkinys. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas, 1932.
    
12. 
    Milacic S. Vers l‘Europe par la démocratisation interne // La démocratie constitutionnalle en Europe centrale et orientale. – Bruxelles: Bruylant, 1998.
    
13. 
    Mačkuv E. Konstitucijonnij proces i demokratija pri posttotalitarisme // Konstitucijonnoje pravo: vostočnoevropeiskoje obozrenije. 1999. No 4 (25).
    
14. 
    Apie Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo procesą žiūrėkite: Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitkienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos konstitucinė teisė / Antrasis leidimas. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.
    
15. 
    Lesage M. Transition vers la démocratie et l‘Etat de droit et le changement constitutionnel // Constitutions d‘Europe centrale, orientale et balte. – Paris: La Documentation française, 1995.
    
16. 
    Garlicki L. Sądownictwo konstitucyjne w Europe Zachodnej. – Warszawa: PWN, 1987.
    
17. 
    Chagnollaud D. Droit constitutionnel contemporain. Théorie générale. Les grandes régimes étrangers. – Paris: Armand Colin, 2001.
    
18. 
    Birmontienė T. Žmogaus teisės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje // Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998.
    
19. 
    Massias J.–P. Droit constitutionnel des États d‘Europe de l‘Est. – Paris: PUF, 1999.
    
20. 
    Favoreu L. La constitututionalisation du droit // L’unité du droit. Mélanges en hommage à Roland Drago. – Paris, 1996. P. 25–35; Favoreu L. La constitutionalisation du droit pénal et de la procédure pénale // Droit pénal contemporain. Mélanges en honneur d’André Vitu. – Paris: Éditions Cujas, 1989. P. 169–203, Favoreu L. L’influence de la jurisprudence du Conseil constitutionnel sur les diverses branches du droit // Itineraires. Etudes en l’honneur de Léo Hamon. – Paris: Economica, 1982. P. 235–244.
    
21. 
    Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija // Konstitucijos aiški­nimas ir tiesioginis taikymas: Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. – Vilnius, 2002.
    
22. 
    Delpérée F. La constitutionalisation de l’ordre juridique belg // Revue belge de droit constitutionnel. 1999. N^o 3.
    
23. 
    Grewe C., Ruiz Fabri H. Droits constitutionnels européens. – Paris: PUF, 1995.
    


The 1992 Constitution of the Republic of Lithuania in the Wider Context

Law University of Lithuania

vertybinių prioritetų problema Lietuvos Respublikos Konstitucijoje