A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

Valstybės požymiai konstitucinėje teisėje

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 45 46

Elektroninis paštas gedmes@ltu.lt

Darbe naudojami istorinis, istorinis–lyginamasis, indukcinis, lyginamosios analizės me­todai. Straipsnio pabaigoje formuluojamos išvados.

Tačiau paradoksalu, kad ryžtingai siekus valstybės atkūrimo ir ją atkūrus, teisėje, filo­sofijoje, sociologijoje valstybė lyg ir netapo prioritetiniu mūsų domėjimosi objektu.

Nacionalinės doktrinos atstovai nagrinėjimo objektu ir prioritetu pasirinko valstybės institucijų veiklos mechanizmus ir su tuo susijusias problemas. Tad vientisa valstybė (ne at­skirų jos institucijų aspektu) kaip tyrimų objektas liko menkai tyrinėta. Kita vertus, nekeldami klausimų, susijusių su valstybe ir jos požymiais, atsiduriame situacijoje, jog ne tik negalime lygiuotis į didžiąsias tautas (amerikiečius, britus, vokiečius), bet netiesiogiai pripažįstame, kad esame verti „Sezonstat“¹ apibūdinimo.

Kad ir kaip būtų keista, valstybės atkūrimo laikotarpiu tuometiniai mūsų oponentai vertė mus ieškoti atsakymų į fundamentalius klausimus. Mums reikėjo atsakinėti į tokius klausimus, kaip: kokia jūs valstybė, jeigu nekontroliuojate savo sienų, arba kodėl jūsų niekas nepripažino, jeigu jau esate „valstybė“? Tuomet buvome priversti suformuluoti greitus ir tiks­lius atsakymus, nes tai buvo egzistencijos klausimas.

Visiškai atsikračius svetimos valstybės diktato pažinti savo valstybę tapo lyg ir neaktu­alu. Apie ką belieka diskutuoti, jeigu šalies vėliavos plazda užsienio valstybių sostinėse, jeigu Vilniuje gausu kitų šalių ambasadų?

Manytume, kad nekeldami sau šių klausimų neturėtume užsigauti dėl nepagarbaus mūsų valstybės vertinimo.

Kita priežastis nagrinėti šią problematiką – visuomenėje vardijant valstybingumo krite­rijus yra įsigalėjęs ne konstitucinės, o tarptautinės teisės ar politologijos mokslo požiūris. Todėl yra prasminga išryškinti konstitucinės teisės požiūrio turinį.

Pasirinkus tyrimų objektu valstybę, ją galima nagrinėti trimis aspektais: (a) jos kilmės ir tikslų, (b) valstybingumo kriterijų, (c) kokybės (valstybės formos aspektas). Šie valstybės pažinimo aspektai yra lyg ir autonomiški, tačiau tarp jų yra tam tikra subordinacija.

Valstybingumo kriterijų problema

Valstybės formos (kokybinis objekto aspektas)
Pradžioje turėtų būti keliama valstybės kilmės ir tikslų problema, vėliau – valstybin­gumo požymių klausimas, o tik tada prasminga diskutuoti apie valstybės kokybę (valdymo formą, politinį–teisinį režimą ar sandaros ypatybes). Atsakius į pirmuosius klausimus galima rinktis politinį režimą bei sandaros formą. Priešingu atveju galima situacija, kuomet valstybės forma neatitiks valstybės tikslų, kurie, savo ruožtu, užprogramuoti valstybės kilmės klausime.

Nacionalinė teisės doktrina iki šiol daugiausiai dėmesio skiria kokybiniam aspektui, paremtam kasdienine (dažniausiai nacionaline) patirtimi, todėl akivaizdžiai dominuojančiam doktrinoje.

Šiame straipsnyje analizuojami valstybingumo kriterijai. Kadangi analizuodami valstybingumo kriterijus atsiduriame konstitucinės ir tarptautinės teisės „pasie­niuose“, tai prasminga jau dabar pabrėžti, kad konstitucinės teisės doktrinos siūlo­mas sprendimo būdas bus prioritetinis. Kitų teisės (ir ne tik) mokslų sampratos darbe nebus neigiamos, tačiau jų specifiškumas bus pabrėžiamas.

Tyrėjas prieš nagrinėdamas suformuluotas problemas turėtų tiksliai ir vienareikšmiškai atskleisti darbe minimų sąvokų turinį. Tačiau aplinkybė, jog valstybės sąvoka turi daugybę definicijų arba netgi pretenzijų į jas ir „nėra vienodo ir visus patenkinančio valstybės apibrė­žimo“, verčia neskubėti formuluojant atsakymą į klausimą, kas gi yra „valstybė“ [12, p. 31]. Todėl prasminga iš pradžių nustatyti ir išanalizuoti konkrečius kriterijus, kurie atspindės kai kuriuos objekto (šiuo atveju valstybės) aspektus ir tik vėliau, remiantis nustatytais kriterijais, formuluoti išvadą apie bendrybę. Akivaizdu, kad valstybė, kaip objektyvi tikrovė, turi jai bū­dingus požymius (kriterijus). Teoriniu aspektu kriterijus – tai objektyvi duotybė, kuria galima identifikuoti objekto rūšinę priklausomybę. Taigi ir mūsų atveju egzistuoja valstybingumo požymiai – kriterijai. Nustatę juos mes susikursime mechanizmą, kuriuo sugebėsime tarp kitų subjektų atpažinti valstybę.

Apie valstybę yra kalbėta ir rašyta nuo Antikos laikų. Tačiau tik XIX a. Georgas Jeline­kas įvardijo tris kriterijus, kurie, jo nuomone, apibūdina ir kurie tapo „klasikiniais“ kalbant apie valstybę. Tai tauta (state population), teritorija (defined teritory) bei valdžia (state go­vernment). Dauguma autorių, nagrinėjusių valstybingumo požymius, juos pripažino. Nepri­klausomoje Lietuvoje Mykolas Riomeris veikale „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ įvardin­damas valstybės požymius taip pat pakartojo šią trinarę struktūrą [3, p. 1–56]. Tenka pažy­mėti, kad tokia samprata XIX a. ir XX a. pradžioje doktrinoje dominuodavo.

Nors tarptautiniame dokumente – Montevideo konvencijoje (1933 m.) apibrėžiant valstybės požymius, be jau įsigalėjusiųjų, paminėtas „gebėjimas palaikyti santykius su kito­mis valstybėmis“¹. Akivaizdu, kad čia pabrėžiamas aktualus tarptautinės teisės aspektas – subjekto (valstybės) gebėjimas reikštis tarptautiniuose santykiuose, tad iš principo samprata liko nepakitusi.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo žlugus totalitarinėms valstybėms apibrėžiant valsty­bės kriterijus atsiranda keletas naujų, anksčiau neminėtų. Įvardijant valstybės kriterijus pra­dėtas nuolat minėti „suverenitetas“. Nors ši sąvoka nebuvo jokia naujiena, ji tapo labai aki­vaizdžiai pabrėžiama. Tuomet „suverenitetą“ kaip valstybės požymį pradeda minėti tiek Rytų tiek ir Vakarų mokslininkai. J. Crawfordas, J. Alderis, N. I. Matuzovas, A. V. Malko, M. N. Mar­čenko, S. A. Komarovas, V. S. Nersesiancas kalbėdami apie valstybės požymius teigia, kad suverenitetas yra pagrindinis valstybingumo kriterijus (basic criterion for statehood).

Pokarinėje doktrinoje, nagrinėjančioje valstybingumą, be plačiai minimo suvereniteto kriterijaus, įvardijami ir diskusiniai valstybingumą išreiškiantys požymiai. Štai jau mūsų mi­nėtas autorius J. Crawfordas, be minėtųjų „klasikinių“,mini (a) nepriklausomybę, (b) pasto­vumą (permanentiškumą), (c) pakankamą civilizuotumo lygį, (d) tarptautinį pripažinimą, (e) gebėjimą įsipareigoti tarptautinei teisei.

Akivaizdu, jog išvardyti kriterijai skirtingose doktrinose nėra lygiaverčiai. Tuo labiau, kad autorius pats nepriklausomybę įvardindamas kaip pagrindinį valstybingumo kriterijų (central criterion of statehood) tuoj pat pasako, jog nepriklausomybė pasireiškia per nevar­žomą suvereniteto įgyvendinimą [12, p. 48]. Kalbėdamas apie „gebėjimą palaikyti santykius su kitomis valstybėmis“ autorius atsargiai tai pavadina naudingu kriterijumi (useful criterion), jokiu būdu nevartodamas sąvokų pagrindinis (basic) arba centrinis (central) [12, p. 47]. Pa­stovumo bei civilizuotumo kriterijai priskirtini prie istorinių–filosofinių argumentų, padedančių pripažinėjams apsispręsti, pripažinti valstybę ar ne. Tačiau tai nesprendžia valstybės buvimo klausimo iš esmės. Dalyje politologinių veikalų taip pat išskiriamas valstybės kriterijus – tarptautinis pripažinimas. Tad suverenitetas ir tarptautinis pripažinimas, kaip visuotinai įsi­galėję doktrinoje, verti rimtesnės analizės.

Sąvoka „suverenitetas“ turi ilgą ir sudėtingą istoriją bei keletą sampratų, tad suvereni­teto sąvoką reikia aptarti išsamiau [12, p. 26]. Suvereniteto sąvoką į doktrinos kasdienę vartoseną šešioliktame amžiuje įvedė Ž. Bodenas (Jean Bodin). XVII a. sąvokos turinį plėtojo T. Hobsas (Thomas Hobbes) [15, p. 10–11]. Bodeno samprata išreiškė monarcho nevar­žomą teisę valdyti, t. y. monarchą suprato kaip subjektą, turintį Dievo duotą teisę valdyti. Vė­liau definicijos sampratos turinys kito, suverenių galių turėtojo teisė buvo priskiriama jau ne monarchui, o tautai arba jos teisėtoms institucijoms.

Šiuolaikinėje doktrinoje valstybės suverenitetas apibrėžiamas panašiai. Iš kitų jis išsi­skiria tuo, kad yra valstybinės valdžios bruožas, pasireiškiantis valstybės nepriklausomybe santykiuose su bet kuria kita valdžia šalies viduje bei tarptautiniuose santykiuose [12, p. 266; 5, p. 50]. Taigi šiuo aspektu valstybės suvereniteto kriterijus papildo valdžios kriterijų, nurodydamas pastarosios veiklos galimybes ir subordinacinę vietą.

Prielaida nuomonėms išsiskirti atsiranda tuomet, kai analizuodami suvereniteto sąvoką atrandame, kad be minėto valstybės suvereniteto, yra žinoma tautos suvereniteto samprata [5, p. 153; 10, p. 971]. Tautos suverenitetas gali būti suprantamas dvejopai: (a) kaip tautos (pilietiniu aspektu) teisė pačiai spręsti savo likimą bei dalyvauti formuojant ir kontroliuojant valdžią ir (b) ši sąvoka (tautos suvereniteto) vartojama, kai kalbama apie tautos (etniniu as­pektu) teisę autonomiškai plėtoti nacionalinę kultūrą, švietimą.

Suvereniteto sąvoka yra minima ir tuomet, kai kalbama apie valdžios galimybę nevar­žomai priimti sprendimus. Tuo buvo grindžiami Anglijos parlamento suverenitetas ir egzis­tuojanti parlamento viršenybės (parliament supremacy) doktrina [14, p. 8–16]. Tačiau parla­mento nevaržomumas priimant įstatymus yra grindžiamas tuo, jog jis vienintelis atstovauja tautai, todėl gali turėti tokius įgaliojimus. Tad tokie įgaliojimai yra legitimūs [1, p. 35–65].

Analizuodami valstybės ir tautos (pilietiniu aspektu) suverenitetų bendrumą dauguma autorių diplomatiškai tepasako, jog „dažniausiai tautos suverenitetas sutampa su valstybės suverenitetu“ [8, p. 55]. Tad akivaizdžiai iškyla problema, kai klausiame: kaip reikia vertinti situaciją, kuomet šie du suverenitetai nesutampa? Jeigu sutiksime su teiginiu, jog tautos su­verenitetas yra jos teisė pačiai spręsti savo likimą bei formuoti ir kontroliuoti valdžios veiklą, tuomet turime sutikti su teiginiu, jog tauta, kuri negali įgyvendinti šių teisių, yra nesuvereni arba nepajėgia (dėl įvairiausių aplinkybių) įgyvendinti suverenitetą. Tokių pavyzdžių mes tu­rime tiek istorijoje, tiek ir šiandieninėje pasaulio raidoje. Su tokia situacija buvo susidūrusi ir Lietuva bei daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių (1940–1990). Šios šalys buvo okupuotos ar kitaip pajungtos kitos valstybės valiai, tad tautos negalėjo įgyvendinti suvereniteto. Aki­vaizdu, kad Sovietų Sąjungos skelbta „riboto suvereniteto“ doktrina esmės nekeitė. Tuomet pasaulis nepripažino fakto, kad šios tautos įgyvendina savo suverenitetą. Formuluoti tokią išvadą nebuvo sudėtinga, nes egzistavo akivaizdi priežastis, varžiusi minėtų tautų suvereni­tetus.

Kad ir kaip būtų keista, teorine problema pripažįstant tautos nesuverenumą tampa reiškinys, kai ne išorinė, o vidinė jėga trukdo tautai įgyvendinti suverenitetą, t. y. trukdo for­muoti legitimią valdžią ir ją vėliau kontroliuoti. Situacijos paradoksas yra tas, jog Vidurio ir Rytų Europos tautos ir valstybės nebuvo įvardijamos kaip suverenios, tuo tarpu valdomos savų diktatorių ir uzurpatorių (Irakas – Huseino, Šiaurės Korėja – Kim Čeniro, Baltarusija – Lukašenkos ir pan.) nesuvereniomis nevadinamos.

Dar Dž. Lokas (Jhone Locke) tironiją įvardijo kaip „valdžios metodų taikymą neturint tam teisių“ [17, p. 101]. Tad tautos (pilietinės) suvereniteto definicijos aspektu tiek Irako tauta, valdoma diktatoriaus, tiek ir Lenkijos tauta (1945–1990) negalėjo įgyvendinti savo tei­sės formuoti, daryti įtaką, kontroliuoti valdžios sprendimus, tad buvo nesuverenios. Šiuo at­veju skiriasi tik priežastys, dėl kurių tautų suverenios galios liko neįgyvendintos. Tautai, ne­galinčiai įgyvendinti savo suvereniteto, bet kokia administracija, pretenduojanti į suverenios valdžios statusą, yra nelegitimi, nes neturi piliečių sutikimo (išreikšto laisvų rinkimų metu) naudoti valdžios galias [16, p. 19].

Taip mąstydami susiduriame su dar vienu fundamentaliu klausimu – problema, ar gali darinys (sąmoningai jo nevadiname valstybe), kuriame neįgyvendintas tautos suverenitetas, o dėl to valdžia yra nelegitimi, pretenduoti į suverenios valstybės poziciją. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje viduramžiais propaguotas valdžiai paversti legitimia metodas „Dievo ma­lone“ (by the Grace of God) netinka, tad nenuostabu, jog net akivaizdžios diktatūros rengia rinkimų farsus, siekdamos nors formaliai įteisinti neteisėtą buvimą valdžioje bei valdžios metodų naudojimą neturint tam įgaliojimų, t. y. teisės.

Šiuolaikinė konstitucionalizmo šerdis remiasi tautos (pilietinis aspektas) suvereniteto bei demokratijos, teisinės valstybės principais [19, p. 408, 416]. Tauta – vienintelis subjek­tas, galintis priimti sprendimą dėl valstybės kūrimo ar nekūrimo, dėl valdžios kaitos ir at­skaitomybės. Profesorius D. Georgas Kosoulas (D. G. Kousoulas) neatsitiktinai teigia, kad rašytinių normų (konstitucijų) pagrindinis tikslas – nurodyti valdžios šaltinį ir tik vėliau apri­boti valdžią [16, p. 21].

1787 m. JAV Konstitucijos preambulėje įtvirtintas legitimios valdžios šaltinis – „Mes, Jungtinių Valstijų Tauta“ (We the People of the United States) [2, p. 3]. Štai 1978 m. Ispanijos konstitucijos preambulė skelbia, jog „Ispanijos tauta, siekdama <...>, naudodamasi suvere­nitetu skelbia savo valią <…>“. Jau pirmajame Ispanijos Konstitucijos straipsnyje yra sa­koma, kad tos valios galiomis „Ispanija įkurta kaip socialinė, demokratinė Valstybė“ [18, p. 11, 13]. Panašiai problema išspręsta ir Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniame Įstatyme. Šio teisės akto 20 straipsnis nurodo, jog valstybės valdžios šaltinis yra šalies žmo­nės, demokratiniais rinkimais įgyvendinantys savo teisę [9, p. 49].

Tad demokratinius rinkimus, referendumus, plebiscitus mini beveik visos pasaulio konstitucijos. Būtent taip ir tik taip konstruojama suverenios tautos legitimios valdžios pira­midė. Būtent tokios valdžios sprendimai nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu turi būti verti­nami kaip legitimūs, nes kyla iš vienintelio suvereniteto turėtojo – tautos. Legitimios valdžios sprendimas ar nuomonė yra suvereno – tautos spendimas, nuomonė. Taigi demokratiniai metodai tėra vienintelis būdas išreikšti suvereno – tautos valią. Dėl tokio lyg ir visuotinai aki­vaizdaus teiginio kyla sudėtinga teorinė problema.

Tad kaip traktuoti darinį (valstybę), kuomet valdžios institucijos pretenduoja atstovauti suve­reniai valstybei, skelbiasi atspindinčios tautos suverenitetą, tačiau praktiškai yra jį pamynu­sios?

Ar tautos, kurioms vadovauja nedemokratiniai politiniai režimai, gali įgyvendinti savo suverenitetą formuodamos, kontroliuodamos valdžios institucijas, priimdamos svarbiausius nacionalinio lygmens spendimus? Atsakymas yra akivaizdus. Tad ar nelegitimus ir nieko bendro su tautos valia neturintis režimas turi teisę skelbtis suverenios valstybės valdžia, tu­rinčia teisę priimti spendimus, kurie yra suvereno ar suvereno įgaliotos valdžios kompeten­cija? B. Krigelis (Blandine Kriegal) griežtai formuluoja, jog suvereni valdžia ne despotiška (Sovereign power is not despotic) ir suvereni valdžia ne feodalinė (Sovereign power is not feudal) [15, p. 17–27, 29–32]. Tokios išvados priėjome ir mes.

Jau buvo minėta, kad nei G. Jelinekas, nei M. Riomeris nepabrėžia valdžios legiti­mumo svarbos valstybingumo kriterijams. Todėl tų trijų kriterijų aspektu valdžia, kad ir neat­stovaudama tautos suverenitetui, lieka kaip organizacija, garantuojanti savo paliepimų ar draudimų vykdymą, todėl šį darinį turėtume vadinti valstybe. Tačiau tai valstybė, kurios su­vereno – tautos nuomonė yra nežinoma, nes ji – tauta nedalyvauja formuojant valdžią, yra nušalinta nuo sprendimų priėmimo.

Jau buvo minėta, kad konstitucionalizmo principų požiūriu, negali būti laikomos lygia­vertėmis valdžios, kurių viena neatstovauja tautos suverenitetui (t. y. uzurpatoriška valdžia), ir valdžios, formuotos demokratinių procedūrų būdu.

Paradoksalu, bet galima teigti, kad Sovietų Sąjunga, būdama totalitarinė valstybė, vien savo egzistencija palaikė doktrinoje trinarę valstybės kriterijų konstrukciją, kurioje legiti­mumo problema neegzistavo. Tačiau griūvant Sovietų Sąjungai Lietuva ir kitos Baltijos vals­tybės susidūrė su nauja realija. Siekdamos tarptautinio pripažinimo valstybės buvo nuolat perspėjamos, kad nedemokratinės tendencijos, tautų suvereniteto nepaisymas žlugdytų mūsų pastangas įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje.

Akivaizdu, kad vienas iš problemiškiausių su valstybingumu susijusių aspektų yra tarptautinis pripažinimas. Dėl šio kriterijaus taip pat daug diskutuojama, jis taip pat yra ne­sutarimų pagrindas.

Viduramžiais ir iki XVIII a. valstybės pripažinimo nereikėjo, nes valstybės suverenitetas sie­josi su valdovo galimybe nevaržomai valdyti apibrėžtoje teritorijoje, o tokia galimybė nebuvo diskutuotina. Tad pripažinimas ar neprižinimas buvo taikomas ne valstybei, o valdovui. Val­dovas buvo suverenas [11, p. 14]. Tačiau tuo metu reikalauta pripažinimo tokioms valsty­bėms, kaip Nyderlandai (1559–1648), kurios kūrėsi revoliucijų keliu, siekdamos nusimesti Ispanijos viešpatavimą. Kad ir kaip būtų keista, XIX a. buvo griežtesnis, nes buvo garantuo­jamas tik „civilizuotų tautų“, „krikščioniškųjų tautų“ pripažinimas. Tuomet buvo nubrėžta pri­pažinta riba: pretenduoti į „civilizuotų tautų“ gretas gali Europos krikščioniška tauta, egzis­tuojanti ne vėliau, kaip nuo XV amžiaus. Išimtis buvo padaryta Jungtinėms Amerikos Valsti­joms ir Turkijai.

Tarptautinė teisė pripažinimą supranta kaip tam tikrą deklaraciją – įsipareigojimą, jog su pripažintąja valstybe bus elgiamasi pagal tuos pačius principus, kaip ir su kitomis, ir kad tarpusavio santykiuose galios tarptautinės teisės normos. Tuo tarpu konstitucinė teisė pripa­žinimą gali suprasti kaip papildomą kriterijų, kurio buvimas gali garantuoti normalius santy­kius su kitomis šalimis, tačiau jo buvimas nekeičia objektyvaus valstybės buvimo fakto. Tad nuo kada Lietuva buvo valstybė? Ar nuo Kovo 11, ar nuo 1991 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., kuomet vyko Lietuvos tarptautinių pripažinimų banga.

Jeigu pritarsime J. Cravfordui, kad su pripažinimu mes tapome valstybe, tuomet būtų sunku atsakyti į klausimą, kas buvome nuo Kovo 11 d. iki pripažinimų. 1990 m. Kovo 11 d. priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė mūsų valstybės buvimą ir iki pripažinimų, ir po jų. Taigi Laikinojo Pagrindinio Įstatymo aspektu po pripažinimų niekas nepasikeitė. Suve­renas tauta savo galių po pripažinimo nei padidino, nei sumažino.

Suteikę pripažinimui lygiavertį pagrindinio kriterijaus rangą mes susidurtumėme su šiomis sunkiai sprendžiamomis problemomis.

Pirma, reikėtų pripažinti tautos suvereniteto sąlygiškumą. Jis (tautos suverenitetas) taptų neabsoliutus, jeigu jo objektyvumas turėtų būti kieno nors pripažįstamas. O tai prieš­tarauja konstitucinės teisės doktrinoje pabrėžiamam absoliutinamam tautos suverenitetui.

Antra, susidurtumėme su subjektų, kurie turi pripažinti, kiekio problema. Pasaulyje egzistuoja apie du šimtai valstybių. Kelių iš jų pripažinimo reikia, kad naujoji valstybė taptų valstybe? Šiaurės Kiprą pripažįsta tik Turkija. Taivaną pripažįsta apie trisdešimt valstybių. Tačiau tarp pripažinusiųjų Taivaną nėra Kinijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos. Taigi nė viena iš nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių nepripažino Taivano, todėl jis negali tapti šios organizacijos nare. Bet ar tai būtina sąlyga egzistuoti valstybei? Šveicarija ilgai gyveno nebūdama JT (Jungtinių Tautų) nare.

Trečia problema būtų sietina su pripažįstančiųjų subjektų pripažinimo nelygiateisiš­kumo problema.

Tarptautinis pripažinimas, kaip valstybingumą atspindintis kriterijus, yra neigiamas ir M. Riomerio: „Tarptautinis arba tikriau sakant tarptautinės jos asmenybės pripažinimas jai yra reikalingas tiktai tarptautiniam su kitomis valstybėmis jos bendravimui, – jos išoriniams santy­kiams, bet ne jos buvimui, kuris pareina nuo visų jos esmės elementų sujungimo“ [3, p. 53].

Tad konstitucinės teisės doktrina tarptautinio valstybės pripažinimo nereika­lauja, nes, priešingu atveju, paneigtų savąjį suvereniteto principą. Todėl šį kriterijų arba vertintume kaip fakultatyvinį, arba yra prasmingiau konstitucinės teisės moksle jo neminėti kaip valstybės kriterijaus.

Tačiau šiandieninės realijos yra tokios, jog nesureikšmindami tarptautinio pripažinimo kriterijaus, kaip nesprendžiančio valstybės buvimo klausimo, turime pabrėžti, kad šiandie­niame pasaulyje valstybei su nelegitimia valdžia, pamynusia tautos suverenitetą, susilaukti tarptautinio pripažinimo yra sudėtinga. Tad principas, kai reikalaujama tautos suvereniteto išraiškos, ir kai tik per suvereniteto įgyvendinimą yra suprantamas valdžios legitimumas, vis aktyviau pasireiškia, darydamas įtaką tarptautinių santykių turiniui.

Konstitucinis – tautos suverenumo principas vers anksčiau ar vėliau egzistuojančias valstybes su nelegitimia valdžia siekti jos tikro legitimumo, antraip tokių šalių raidos per­spektyvos taps problemiškos.
Išvados
Valstybė tradiciškai yra apibrėžiama trimis kriterijais: tauta, teritorija ir valdžia. Tokius kriterijus vieni iš pirmųjų įvardija G. Jelinekas, M. Riomeris. Šiai pozicijai būdinga tai, kad gali nesutapti tautos ir valstybės suverenitetai. Taigi nekeliamas valdžios legitimumo klausimas. Jeigu valdžia gali garantuoti savo paliepimų vykdymą, tokia valdžia laikoma pakankama. Ši koncepcija neduoda pagrindo nedemokratiniams režimas kelti legitimumo klausimą.

Šiuolaikinė konstitucionalizmo doktrina valdžios ir jos sprendimų teisėtumą grindžia tautos suvereniteto principu. Šiai pozicijai yra būdinga tai, jog ji nepripažįsta nelegitimios valdžios ir jos paliepimų. Ši pozicija teigia, kad valdžia turi gauti įgaliojimus iš vienintelio su­vereno – iš tautos. Įgaliojimus gauti galima tik demokratinėmis procedūromis. Tad reikalau­dami valdžios legitimumo, sutapatiname tautos ir valstybės suvereniteto sąvokas ir netiesio­giai nurodome vienintelį – demokratinį politinį režimą, galintį garantuoti tautos suvereniteto pasireiškimą.

Todėl siūlyčiau nekeisdamas jau nusistovėjusios tradiciškos trinarės konstrukcijos, įvardijančios valstybingumo kriterijus, valdžios kriterijų suprasti kaip legitimios valdžios, t. y. turinčios suverenios tautos įgaliojimus veiklai.

Tarptautinis pripažinimas konstitucinės teisės doktrinos aspektu negali būti laikomas kriterijumi, išreiškiančiu valstybingumą. Tarptautinis pripažinimas lemia tik garantijas, jog su šia valstybe bus elgiamasi pagal nusistovėjusias tarptautinės teisės taisykles.

Tarptautinis pripažinimas, nors nesprendžia princinio klausimo dėl valstybės buvimo, gali būti reikšmingas, nes valdžios, neatstovaujančios tautų suverenitetui, negali tarptauti­nėje bendrijoje tikėtis elgesio su jomis kaip su demokratinėmis, o tai gali daryti reikšmingą įtaką jų likimui.



1. 
   Dicey A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius: Eugrimas, 1998.
   
2. 
   Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Produced by USIA Regional program office, Vienna.
   
3. 
   Riomeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. I dalis. Valstybė. I tomas. – Kaunas, 1934.
   
4. 
   Камашина Т. В. Происхождение государства и права. – Москва, 1999.
   
5. 
   Конституционное право. Справочник. – Москва, 1995.
   
6. 
   Марченко М. Н. Проблемы теорий государства и права. – Москва, 1999.
   
7. 
   Нерсесянц В. С. Проблемы общей теорий права и государства. – Москва, 1999.
   
8. 
   Хропанюк В. Н. Теория государства и права. – Москва, 1998.
   
9. 
   Basic Law for the Federal Republic of Germany: Public Document. – Bonn: Press and Information Office of the Federal Government, 1998.
   
10. 
    Black Law Dictionary. – St. Poul., Minn.: West Publishing Co., 1991.
    
11. 
    Caenegen Van R. C. An historical Introduction to Western Constitutional Law. – Cambrige University Press, 1996.
    
12. 
    Crawford J. The Creation of States in International Law. – Oxford: Clarendon Press, 1979.
    
13. 
    Dictionary of Governments and Politics. – Peter Collin Publishing, 1998.
    
14. 
    Goldsworthy J. The Sovereignty of the Parliament. History and Philosophy. – Oxford: Glarendon Press, 1999.
    
15. 
    Kriegal B. The State and the Rule of Law. New french thought. – Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1995.
    
16. 
    Kousoulas Georges D. On Government: A Comparative Introduction. – Balmont, California: Wadsworth Publishing company, Inc., 1968.
    
17. 
    Locke J. Second Treatise of Government. – Indianapolis, Cambrige: Hackett Publishing Company, Inc., 1980.
    
18. 
    Spanish Constitution / Oficina de Informacion Diplomatica de Ministerio de Asuntos Exteriores. – Madrid, 1979.
    
19. 
    Vile M. J. C. Constitutionalism and the Separation of Powers. – Indianapolis: Liberty Fund, Inc., 1998.
    


The Criteria for Statehood: the Aspect of Constitutional Law

Law University of Lithuania

P.O.Box 6706 St. Olavs plass

N–0130 Oslo, Norway

Phone: +47 – 22 85 94 23; e-mail: caroline.taube@jus.uio.no