Ana səhifə

A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris


Yüklə 1.68 Mb.
səhifə14/27
tarix24.06.2016
ölçüsü1.68 Mb.
1   ...   10   11   12   13   14   15   16   17   ...   27

Law University of Lithuania



Summary
The article analyses the principle of legitimate and contractual employment and identification of working conditions that has been established in the Labour Code. It points out that collective agreement supplements the state regulation, it specifies legislation, implements imperative law orders to include one or another condition in a collective agreement, increases employees’ guarantees to labour rights, by establishing additional guarantees to perquisites and privileges, if compared to those established by the law.

A conclusion is made that the established model of social partnership in the provisions of Labour Code fairly reflects the principle of law and collective agreement application in order to realize better the guarantees of constitutional right to work.

It is indicated that while realizing the constitutional right to the freedom of choice of employment, the scope of labour contracts is increased, the possibility to terminate the labour contract is liberalized, and the issue of collective and labour agreements’ approximation is solved, supposing, that in the labour contract it is not possible to agree on worse conditions, than those indicated in the collective agreement.



Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 91–99

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOJE ĮTVIRTINTA PRIVATAUS GYVENIMO APSAUGA: INFORMACIJOS SKLEIDIMO APIE VIEŠUOSIUS IR PRIVAČIUS ASMENIS SKIRTUMAI
Doktorantė Edita Žiobienė
Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 45 46

Elektroninis paštas ktk@ltu.lt


Pateikta 2002 m. spalio 8 d.

Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė

dr. Toma Birmontienė ir šios katedros lektorė Ona Buišienė
Santrauka
Tiesioginis Konstitucijos taikymas, aktyvi konstitucinės kontrolės institucijų veikla, ga­limybė ginti savo teises vadovaujantis Konstitucija rodo, jog Konstitucija vis labiau skverbiasi į teisinį gyvenimą bei skatina įstatymų leidėją gerbti jos nustatytus reikalavimus, įstatymu reguliuojant visuomeninius santykius.

Teisė turi sudaryti priešingus interesus ir garantuoti norminiu pobūdžiu adekvačią tų interesų apsaugą. Todėl informacijos laisvė ir privataus gyvenimo neliečiamumo teisė, įtvirtin­tos Konstitucijoje, kelia įstatymų leidėjui uždavinį – reglamentuojant informacijos rinkimo ir skelbimo apie viešuosius ir privačius asmenis veiklą, išlaikyti pusiausvyrą tarp teisės į priva­tumą ir informacijos laisvės, išvengiant jų įgyvendinimo viena kitos sąskaita.



Informacijos reikšmė

Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuo­menės principų ir viena iš pagrindinių kiekvieno žmogaus tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje, o antrojoje straipsnio dalyje yra nustatyta, kad „žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Ši norma garantuoja žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji saugo visą komunikacijos procesą, kartu ir visuo­menės informavimo priemonių teisę nekliudomoms ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Tai, kad valstybės Konstitucijoje yra įtvirtinta įsitikinimų bei informacijos laisvė, reiškia, jog valstybė įpareigojama garantuoti ir saugoti žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikini­mus, teisę nekliudomam ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o kartu yra įtvirtinamos ir atviros visuomenės, pliuralistinės demokratijos garantijos.

Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Teisės į informaciją apriboji­mus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Kadangi pastarieji negali paneigti žmogaus tei­sės į informaciją apskritai, šios problemos sprendimą tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu teisinių vertybių santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitin­kamų žmogaus teisių esmė [1, p. 93–101].

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, įtvirtinantis žmogaus teisę laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, numato galimybę šią teisę riboti, laikantis tokių sąlygų:


  1. jeigu tai numatyta nacionaliniuose įstatymuose,

  2. būtina demokratinėje visuomenėje,

  3. apribojimais siekiama ginti tokias vertybes, kaip nacionalinis saugumas, viešosios tvarkos interesai, kelio užkirtimas teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmogaus sveikata ir moralė, kitų asmenų teisės ir geras vardas, teismo autoritetas ir nešališ­kumas ir kt.

Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmo­gaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ar ginti konstitucinę santvarką. Visiškai draudžiama naudotis šia teise nusikalstamiems veiksmams vykdyti – rasinei, religinei ar so­cialinei neapykantai, prievartai bei diskriminacijai kurstyti, šmeižtui bei dezinformacijai skleisti.

Konstitucijos nuostatomis apibrėžtos žmogaus teisės į informaciją įgyvendinimo ga­rantijos bei apribojimai yra detalizuojami kituose teisės aktuose. Visuomenės informavimo įstatymas apibrėžia teisės gauti ir skleisti informaciją bei teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti įgyvendinimo mechanizmą. Įstatymo 13, 20 straipsniai nustato, kokia informa­cija visuomenės informavimo priemonėse neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas gali būti ribojamas įstatymais. CK 2.23 ir 2.24 straipsniai numato draudimą skleisti žinias, žemi­nančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, be asmens sutikimo skelbti in­formaciją apie jo privatų gyvenimą.

Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtintos ir šios teisės taikymo prielaidos. Kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Įgyvendindamas teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją asmuo neturi varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių, o viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės eti­kos normų, gerbti nuomonių įvairovę. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti infor­maciją pažeidžia imperatyvius teisės normų nustatytus reikalavimus bei kito asmens teises ir teisėtus interesus, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo, privataus gyve­nimo neliečiamumo pažeidimą.

1   ...   10   11   12   13   14   15   16   17   ...   27


Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©atelim.com 2016
rəhbərliyinə müraciət