A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

Gediminas Dalinkevičius

XXI amžius Lietuvos valstybei ir jos piliečiams meta nepaprastus gyvenimo greičio, naujai suvokiamo tautų integralumo iššūkius. Ši problemų lavina, užgriuvusi žmogų jo kas­dienybėje, iškėlė ir sprendimų būtinybę. Tad visai suprantama, kad šiandien mes esame liu­dininkai ir veikėjai proceso, kai mūsų valstybės gyventojai: piliečiai ir ne piliečiai, kildinantys save iš Lietuvių tautos nacionalinių ir pilietinių požymių, tikisi, kad asmens saugumą užtikrins būtent įgyvendinama valstybinė konstitucinė sistema. Mes visi vis labiau suvokiame save kaip bendrųjų žmogaus teisių ir laisvių turėtojus, imame aktyviau reikalauti, kad valdžia užtik­rintų šias teises ir laisves.

Prigimtinių žmogaus teisių doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. Dr. Egidijus Jarašiūnas Konstitucijos 18 straipsnio Komen­tare sako: „Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinus žmogaus teisių ir laisvių prigimtinę esmę, bet koks žmogaus teisių ir laisvių aiškinimas galimas tik pripažįstant jų prigimtinį pobūdį, t. y. pri­gimtinė teisė tapo pozityviosios dalimi. Tai yra konstitucinis pagrindas žmogaus teisies ir lais­ves traktuoti kaip pirminį ir svarbiausią pradą, vertybių skalėje užimantį aukščiausią vietą“.

Galima teigti, kad ši konstitucinė nuostata dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių po­būdžio yra ir viena esminių Lietuvos Respublikos demokratinėje konstitucinėje santvarkoje. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstatavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų. LR teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos 4 protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrėžia, jog konstituci­jos vientisumas pirmiausia reiškia tai, kad konstitucinės nuostatos yra susijusius ne tik for­maliai pagal konstitucijos normų išdėstymo struktūrą, bet ir pagal savo turinį. Šis normų vientisumas reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro prasmingą Konstitucijos visumą. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, pra­smės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos žmogaus nuostatos dėl teisių ir lais­vių. Todėl galime teigti, kad visoms žmogaus teisėms (t. y. pilietinėms, politinėms, sociali­nėms, ekonominėms ir kultūrinėms), išdėstytoms Konstitucijos 2, 3, ir 4 skyriuose, Konstitu­cija yra tiesiogiai taikomas aktas, ir kiekvienas savo teises gali gintis remdamasis Konstitu­cija. Taigi tiesioginio taikymo principas galioja visoms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardintoms teisėms ir laisvėms. Antra vertus, pasak dr. Karolio Jovaišos, „Konstitucija yra gyvas įstatymas tik tada, kai ji turi sąlyčio taškų su realiu gyvenimu, o jos nuostatoms įgy­vendinti yra sukurtas sudėtingas teisinių priemonių ir procedūrų kompleksas. Valstybė turi būti pajėgi fiziškai garantuoti Konstitucijoje skelbiamas teises. Tai siejasi ir su visuotine tai­sykle ubi ius ibi remedium – jeigu įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti. Jeigu ne, ritualiniai užkeikimai, kalbantys apie žmogaus teises ir laisves, kaip aukščiausias socialines vertybes, apie jų prioriteto prieš valstybę interesus tėra tik šamanizmo inkliuzas modernioje visuomenėje. Taigi Lietuvos valdžia įpareigota rūpintis visais mechanizmais, už­tikrinančiais, kad būtų įgyvendinamas konstitucinis principas: „valdžia tarnauja žmogui“.

Specifinė žmogaus teisių apsaugos sritis yra valstybės vykdomas žmogaus teisių gy­nimas visuomenės santykiuose su valdžios įstaigomis. Šiuo atveju kalbame apie sudėtingą dalyką: apie valdžios sugebėjimą kontroliuoti pačią save. Tam, kad tokia kontrolė būtų įma­noma, mūsų šalies, kaip ir kitų demokratinių valstybių, Konstitucijoje yra įtvirtinti valdžių pa­dalijimo ir teismo nepriklausomumo nuo kitų pareigūnų, taip pat nuo politikų principai.

Pagal Konstituciją žmogus gali apskųsti teismui bet kurios valdžios įstaigos veiksmus. Kad žmonių skundai dėl pareigūnų veiksmų būtų nagrinėjami kvalifikuočiau ir sparčiau, mūsų šalyje veikia specialūs administraciniai teismai. Siekiant sudaryti sąlygas iki teismo pačiai valdžiai išspręsti ginčus sukurtos administracinių ginčų komisijos.

Nacionalinę Žmogaus teisių apsaugos sistemą sudaro valdžios įstaigos ir nevyriausy­binės organizacijos. Pastarųjų įtaka dar nėra pakankama, todėl visokeriopai skatintina. Valstybinę žmogaus teisių apsaugą vykdo teismai, kontrolės institucijos (Seimo kontrolierių įstaiga, Vaiko teisių apsaugos bei Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Na­cionalinė vartotojų teisių taryba, kai kurios kitos kontrolės tarnybos) policija ir kitos teisėsau­gos institucijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų. Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nuro­doma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Toks konstitucinis reguliavimas lėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolie­rius, kad be Seimo kontrolierių, turime ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardijama konkrečiai, tai yra nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos – Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių ap­saugos kontrolieriaus institucijos. Jų kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug pla­tesne ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamų funkcijų vykdymo.

Seimo kontrolierių institucija buvo įkurta 1994 m. vykdant Konstitucijos 73 straipsnio nuostatas. Buvo įsteigtos 5 Seimo kontrolierių pareigybės. 1994 m. sausio 11 d. buvo pri­imtas Seimo kontrolierių įstatymas, kuris 1998 m. buvo pakeistas priimant naują įstatymą ir jame šiek tiek praplečiant Seimo kontrolierių įgaliojimus, pakoreguojant terminus, pakeičiant kai kurias socialines garantijas.

1998 m. Seimo kontrolierių įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių veiklos teisinius pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organi­zacinę struktūrą ir įgaliojimus. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.

Gerai suprantama, kad piktnaudžiavimas ir biurokratizmas yra pavojingi reiškiniai. Jeigu už juos nebaudžiama, tai sudaro korupcijos prielaidas.

Seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad piktnaudžiavimas – tokie pa­reigūno veiksmai ar neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasi­savinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) arba dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie parei­gūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama. Biurokratizmas – tokia pa­reigūno veikla, kai užuot sprendus reikalus iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų for­malumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma in­formuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patari­mas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blo­gai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai. Beveik visi piktnaudžiavimo ir biurokratizmo požy­miai, apibrėžti Seimo kontrolierių įstatyme, yra išvardinti ir Baudžiamajame kodekse.

Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Karinėms institucijoms prilyginamos Krašto apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir jiems pavaldžios institucijos.

Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, ministro pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio Teismo ir kitų teismų teisėjų veiklos, vietos savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, taip pat prokurorų, tardytojų ir kvotėjų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Seimo kontrolieriai netiria skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir sutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Pažvelkime į Seimo kontrolierių darbus 2001 metais.

2001 metais gauta 1913 piliečių skundų, tai yra 599 arba 45,5 proc. daugiau negu 2000 metais.

Per 2001 metus Seimo kontrolieriai išnagrinėjo 1559 piliečių skundus. Skundai, pripa­žinti pagrįstais ir kurių pagrindu buvo atlikti pareigūnų veiksmų tyrimai bei dėl pareigūnų veiksmų priimti sprendimai, sudarė 42,4 proc. (661 skundas). Skundai, kuriuose nenustatyta pareigūnų veiklos piktnaudžiavimo ar biurokratizmo atvejų, buvo atmesti, tai sudarė 29,7 proc. (464 skundai). Skundai, dėl kurių nepriimti sprendimai, vertinantys pareigūnų veiks­mus, tai yra grąžinti nenagrinėti, iš esmės, sudarė 27,9 proc. (434 skundai).

2001 metais, palyginti su 2000 metais, valdžios, valdymo, savivaldos ir kitų institucijų pareigūnų veikloje piktnaudžiavimo ar biurokratizmo atvejų nesumažėjo.

Visų iš esmės išnagrinėtų skundų pagrindu Seimo kontrolieriai 2001 metais priėmė 1477 sprendimus. Didžiąją dalį jų sudarė sprendimai, kuriuose pareigūnai buvo įpareigoti atkreipti dėmesį į aplaidumą darbe – 39,9 proc. (592) bei siūlymai pareigūnams atlikti kon­krečius darbus – 36,9 proc. (543). Tokių sprendimų 2001 metais buvo priimta 76,8 proc. (1135). Sprendimai, kuriuose pareigūnams buvo siūlomos drausminės nuobaudos 2001 metais sudarė 5,5 proc. (82). Be to, buvo priimti sprendimai perduoti medžiagą tardymo or­ganams, pareikšti ieškinį teisme. Tokių sprendimų 2001 metais buvo priimta atitinkamai 21 ir 6.

2001 metais buvo priimti sprendimai informuoti Seimą ir Vyriausybę apie įstatymų prieštaravimus, trūkumus ir jų pažeidimus, siūlymai savivaldybėms panaikinti arba priimti naujus sprendimus.

43 proc. visų Seimo kontrolierių rekomendacijų įvykdytos, 4 proc. įvykdytos iš dalies, o 5 proc. – neįvykdytos. Pažymėtina, kad pareigūnai ne visada informuoja Seimo kontrolierius, nors ir pasinaudoja jų siūlymais. Patys Seimo kontrolieriai pareigūnų atsakymų laukia ir sprendimų vykdymą kontroliuoja tik reikšmingesniais atvejais, kadangi skundų gaunama la­bai daug. Dažniausiai apie neįvykdytus Seimo kontrolierių sprendimus informuoja patys pi­liečiai, kai kreipiasi pakartotinai į įstaigą tuo pačiu klausimu. Reikia pažymėti, kad tokių at­vejų nėra daug.

Iš neįvykdytų siūlymų išsiskiria rekomendacijos skirti drausmines nuobaudas – dažnai nusižengę pareigūnai jau neina tų pareigų arba būna suėjęs skirtųjų nuobaudų senaties terminas.

Nemažą dalį neįvykdytų sprendimų sudaro siūlymai atlikti konkrečius darbus, tai yra, kai pareigūnai įpareigojami per tam tikrą laikotarpį išspręsti piliečiams rūpimus klausimus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Paprastai tokių rekomendacijų nevykdymą lemia išsiplėtoję teisminiai ginčai, kai nepasiekiamas geranoriškas piliečių susitarimas, o savival­dybėse – lėšų konkretiems darbams atlikti trūkumas.

Kokias išvadas norėtųsi padaryti pranešimo pabaigoje? Pirma, kad dar labai daug žmonių valstybines įstaigas laiko biurokratiškomis ir piktnaudžiaujančiomis. Matydami pilie­čių skundų skaičiaus didėjimą galime konstatuoti ir tai, kad Lietuvos piliečiai pripažįsta bei įsisąmonina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos veiklą šalyje. Taigi pabrėždami Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo visų žmogaus teisių at­žvilgiu akto, reikšmę ginant žmogaus teises kartu matome ir Seimo kontrolierių vykdomos misijos svarbą. Taigi šios įstaigos veikla yra būtina ir skatintina, jos Konstitucinę paskirtį re­gime, kai nuo dviejų valdžios pareigūnų ydų – piktnaudžiavimo ir biurokratizmo – ginamos žmogaus teisės ir orumas.

Antra, iš Seimo kontrolierių įstaigos darbo apžvalgos nematyti, kad išnaudojamos vi­sos Seimo kontrolierių veiklos įstatymo suteiktos galimybės. Reiktų vykdyti ir ieškinio teikimo Teismui teisę, reikalaujant pareigūnų atleidimo iš darbo bausmės. Pagal skundų gausą ir jų daugėjimą logika diktuoja atsakymą, kad Lietuvoje yra to nusipelnusių pareigūnų. Labai svarbus ir ieškinių reikalaujant atlyginti žalą teikimas Teismui.

Trečia, svarstytina nuostata, ar nereiktų praplėsti Seimo kontrolierių įgaliojimus, įgali­nant tirti skundus, kylančius iš darbo teisinių santykių. Šioje visuomenės veiklos srityje kyla daug ginčų, konfliktų, o jų sprendimai labai vangūs. Seimo kontrolierių įgaliojimų išplėtimas šia nuostata pilniau aprėptų žmogaus teisių gynimą konstitucine prasme.

O pabaigoje paminėsiu tai, kuo išties verta didžiuotis. Šiame pranešime nebuvo mi­nėta Seimo kontrolierių įstaigos tarptautinė veikla Europos ir pasaulio Ombudsmenų ben­drijoje. Noriu konstatuoti, kad ši veikla labai pozityvi, plati ir įspūdinga. Jos vertė išties per­žengia ekspertinės vertės matą ir iš esmės tarnauja mūsų Lietuvos valstybės, kaip progresy­vios Europos bei Pasaulio valstybės, įvaizdžiui.


Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 115–122

Tarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė
Prof. dr. Saulius Katuoka
Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir

Europos Sąjungos teisės katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 46 69

Elektroninis paštas skatuoka@ltu.lt
Pateikta 2002 m. spalio 11 d.

Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr.

Toma Birmontienė ir šio fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas

dr. Justinas Žilinskas
Santrauka
Tarptautinės sutartys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje traktuojamos kaip pagrindiniai šios savarankiškos teisės sistemos šaltiniai. Ne tik pastebimai išaugo tarptautinių sutarčių skaičius, bet kai kurios tarptautinės sutartys kodifikavo tarptautinės teisės šakas: tarptau­tinę jūrų teisę, diplomatinę teisę, konsulinę teisę, tarptautinę sutarčių teisę ir kitas. Išaugo ir tarptautinių sutarčių, kurių šalimi tapo atgavusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika, skai­čius. Užsienio reikalų ministerijos tarptautinių sutarčių registro duomenimis, 1990 metais Lietuvos Respublika su kitomis valstybėmis pasirašė 11 tarptautinių sutarčių, 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53, 1999 – 56, 2000 – 40, 2001 – 53.

Tarptautinių sutarčių teisė, kaip tarptautinės teisės šaka, reglamentuoja įvairius su tarptautinėmis sutartimis susijusius klausimus: tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptauti­nių sutarčių įsigaliojimo ir taikymo, sutarčių laikymosi, sutarčių aiškinimo, sutarčių pataisų, sutarčių negaliojimo, sutarčių registravimo, skelbimo ir kitus klausimus. Visi šie klausimai yra nagrinėjami tarptautinės teisės doktrinoje. Kiek mažiau yra išnagrinėtas konkrečių valstybių požiūris į tarptautinių sutarčių taikymo praktiką.

Ilgą laiką Lietuvos valstybėje buvo matyti įvairių tarptautinių sutarčių klausimų doktri­nos spragos. Tiesa, per paskutinius penkerius metus pasirodė įvairaus lygio mokslinių darbų, iš kurių visų pirma reikėtų paminėti Eglės Radušytės 2001 metais apgintą socialinių mokslų daktaro disertaciją „Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje“. Terito­rinius tarptautinių sutarčių galiojimo aspektus Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje iš­nagrinėjo Andrius Nevera socialinių mokslų daktaro disertacijoje „Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse“. Straipsnių tarptautinių sutarčių klausimais yra parengę prof. P. Kūris, prof. V. Vadapalas, prof. S. Katuoka, doc. D. Jočienė, dr. E. Radušytė. Tačiau tenka pažymėti, kad dar pasigen­dama darbų, kuriuose būtų detaliai analizuojamas Lietuvos valstybės požiūris į tarptautines sutartis bei Lietuvos valstybės tarptautinių sutarčių taikymo praktiką, taip pat 1999 m. Lie­tuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Šiame straipsnyje analizuo­sime kai kuriuos nenagrinėtus tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos teisinėje sistemoje ir kai kuriuos kitus su tarptautinėmis sutartimis susijusius as­pektus.
Tarptautinių sutarčių teisėje vienas iš pradinių klausimų – tarptautinės sutarties sąvo­kos klausimas. Šis klausimas išnagrinėtas pateikiant plačią tarptautinių sutarčių sąvokos panoramą įvairiuose specialiuose tarptautinių sutarčių teisės mokslininkų darbuose.

Šiame straipsnyje norėtume aptarti tik vieną tarptautinės sutarties sąvokos aspektų. Iš dalies pritariame dr. E. Radušytės nuomonei, kad tarptautinės sutarties sąvoka egzistuoja Tarptautinės teisės doktrinoje, Tarptautinės teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos įstaty­muose [1, p. 14–35]. Pirmuoju aspektu aiškinant tarptautinę sutartį pastebima nuomonių įvairovė, atskleidžianti mokslininkų subjektyvią nuomonę į tarptautinės sutarties požymius. Tuo tarpu apie tarptautinės sutarties sampratas, kurias įtvirtina tarptautinės teisės bei nacio­nalinės teisės aktai, galima kalbėti sąlygiškai. Mūsų nuomone, šiose savarankiškose ir skir­tingose teisės sistemose tarptautinė sutartis turėtų būti suprantama vienodai. Ši teiginį for­muluojame remdamiesi tarptautinės bei nacionalinės teisės derinimo teorija. Remdamiesi šia teorija mes teigiame, kad derinant prioritetas turėtų būti suteiktas tarptautinės teisės ak­tuose pateiktai tarptautinės sutarties sąvokai, o nacionalinės teisės normos šią sąvoką turi iš esmės tik atkartoti. Būtent tokiu keliu žengė Lietuvos valstybė 1999 metais priimdama Lietu­vos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą. Šiame įstatyme pateikiama identiška tarptau­tinės sutarties sąvoka, kaip įtvirtinta 1969 metų Vienos konvencijoje „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“. Ši konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. vasario 14 d. Tenka pažymėti, kad 1991 metų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutar­čių“ buvo pateikta skirtinga tarptautinės sutarties sąvoka nei ta, kurią įtvirtina tarptautiniai dokumentai. Dar kartą norime pabrėžti, kad tarptautinėje valstybių bendrijoje turi egzistuoti vienoda tarptautinės sutarties sąvoka. Tarptautinės teisės požiūriu, nacionalinio įstatymo nuostata traktuojama kaip paprastas faktas, – pažymi prof. V. Vadapalas [2, p. 49], – nega­lintis pakeisti tarptautinėje sutartyje įtvirtintų nuostatų.

Mūsų nuomone, reikėtų teigiamai vertinti 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnius, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę bei sprendimų dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių su­tarčių sudarymo tikslingumo priėmimą. Tenka pasakyti, kad 1991 metų Lietuvos Respubli­kos tarptautinių sutarčių įstatyme pasiūlymus dėl tarptautinių sutarčių teikė Lietuvos Res­publikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinės komisijos arba ministerijos, suderinusios su Vyriausybe.

Kalbant apie tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę svarbu pažymėti, kad įstatymas tiksliai įvardija subjektus, turinčius sutarčių iniciatyvos teisę – tai Lietuvos Respub­likos Prezidentas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos Vy­riausybė arba jos nustatyta tvarka – ministerijos. Kartu tenka pasakyti, kad įstatyme neat­skleistas sutarčių iniciatyvos teisės turinys. Taigi kyla klausimas, ar iniciatyvos teisė apima tik naujai sudaromas sutartis, ar apima ir anksčiau sudarytas sutartis, prie kurių, pavyzdžiui, nori prisijungti Lietuvos Respublika. Ar iniciatyvos teisė apima ir galimas tarptautinių sutarčių išlygas? Pagaliau, ar iniciatyvos teisė apima tarptautinių sutarčių denonsavimo klausimus? Kadangi įstatymų leidėjas neatsako į šiuos klausimus, belieka tik spėlioti ir laukti Lietuvos Respublikos praktikos. Mūsų nuomone, racionalu tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę taikyti plačiau, įtraukiant į šios teisės turinį ir mūsų iškeltus klausimus. Mes pritartume požiūriui, kad sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė, taikant analogiją, gali būti traktuojama kaip įstatymų leidybos iniciatyvos teisė.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė – tai kompetentingų institucijų ar asmenų teisė siū­lyti priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais juridinės galios teisės normų aktus [3, p. 5]. Su­prantama, kad aiškinant tarptautinių sutarčių teisę ir įstatymų iniciatyvos teisę visiškos ana­logijos būti negali, būtina atsižvelgti į tarptautinės teisės, kaip tarptautinių santykių reguliato­riaus, specifiką. Pavyzdžiui, vargu, ar galimi vienašaliai valstybių veiksmai, kuriais siekiama pakeisti tarptautinės sutarties nuostatas be sutarties šalių sutikimo.

Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo pri­ima Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, arba jos pavedimu Užsienio reikalų mi­nisterija. Galima surasti argumentų, kodėl pasirinkti šie subjektai. Abejonių kelia tik galinti susidaryti situacija, kai tas pats subjektas įgyvendina sutarčių iniciatyvos teisę ir priima sprendimą dėl sutarčių sudarymo tikslingumo. Mūsų nuomone, Tarptautinių sutarčių įsta­tymo 3 ir 4 straipsniai yra visų pirma tam tikri politiniai saugikliai, kurių tikslas – pasirinkti to­kią tarptautinę sutartį, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos interesus. Sprendžiant apie tarptau­tinių sutarčių sudarymo tikslingumą turi būti apsvarstyta, ar sutarties nuostatos atitinka Lie­tuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pagrin­dus ir tikslus, tarptautinės teisės principus ir normas – nurodoma Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsnyje. Kaip matome, tarptautinės sutarties tikslingumo kriterijai yra įvairūs. Aišku, kad pirmiausia kyla klausimas dėl tarptautinės sutarties atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Su šiuo klausimu susijusias problemas detaliai yra išnag­rinėjęs dr. Juozas Žilys, išskyręs išankstinę bei vėlesniąją tarptautinių sutarčių sudarymo kontroles [4, p. 166–167]. Šią kontrolę atlieka Lietuvos respublikos Konstitucinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje numatyta, kad prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai gali Seimas ir Respublikos Prezidentas. Kaip pažymi dr. Juozas Žilys, tarptautinių sutarčių konstitucingumo įvertinimo iniciatorių skaičius yra ribotas: Seimas ir Respublikos Prezidentas. Mes tik pažymėsime, kad Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme numatyta, kad tarptautinių sutarčių tiks­lingumo klausimą per tarptautinės sutarties atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai spren­džia, be Prezidento, Vyriausybė arba jos pavedimu Užsienio reikalų ministerija. Turint ome­nyje, kad įstatyme, palyginti su Konstitucija, subjektų kiekis išplėstas, gali kilti Tarptautinių sutarčių įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad taikant Tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnio nuostatas Lietuvos Res­publikos teisės aktai nekonkretizuoja, kaip tarp valstybės institucijų bei pareigūnų paskirs­toma kompetencija sprendžiant sutarčių iniciatyvos ir tikslingumo klausimus.

Vienas iš esminių su tarptautinėmis sutartimis susijusių klausimų, kurį sprendžia kiek­viena valstybė – tarptautinių sutarčių vaidmens valstybės teisinėje sistemoje klausimas. Lie­tuvos Respublikos teisės doktrinos atstovai atsakydami į šį klausimą paprastai remiasi Lietu­vos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi – Seimo ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šis Kon­stitucijos straipsnis yra išnagrinėtas dr. E. Radušytės, prof. V. Vadapalo, dr. J. Žilio dar­buose. Šio straipsnio analizė pateikta ir 1995 m. spalio 17 d. Konstitucinio Teismo byloje Nr. 8/95 „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo“. Konstitucinio Teismo nuta­rime šiuo klausimu buvo pažymėta, kad pagal Konstituciją tik įstatymų leidėjas ratifikuoda­mas gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas yra Lietuvos Respublikos teisinės sis­temos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galių. Seimas turi įstatymų leidybos teisę ir jokiai kitai valstybės valdžios institucijai įstatymų leidyba nėra skiriama. Taigi teiginys turi įstatymo galią ir taikomas Seimo ratifikuotoms sutartims. Be abejonės, galima sutikti su teisine ir lo­gine Konstitucinio Teismo argumentacija, nusakančia Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių tei­sinę galią Lietuvos respublikos teisinėje sistemoje.

Vienos tarptautinių sutarčių teisės konvencijos 11 straipsnyje nurodomi įvairūs suti­kimo laikyti sutartį įpareigojančia išraiškos būdai. Valstybė savo sutikimą laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia gali išreikšti ją pasirašydama, pasikeisdama sutartį sudarančiais do­kumentais, ją ratifikuodama, priimdama, patvirtindama, prisijungdama prie jos arba kitu su­tartu būdu. Šio straipsnio teksto analizė leidžia teigti, kad egzistuoja įvairūs pripažinimo lai­kyti sutartį įpareigojančia būdai, ir antra, pripažinimo sutartį laikyti įpareigojančia būdų sąra­šas nėra baigtinis. Lietuvos valstybės praktikoje gana dažnai taikomas prisijungimo prie tarptautinių sutarčių būdas. Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tarp­tautinių sutarčių registro duomenimis, iki 2000 metų pabaigos Lietuvos Respublika prisi­jungė prie 232 įvairių daugiašalių tarptautinių sutarčių.

Pabandysime plačiau panagrinėti prisijungimo prie tarptautinės sutarties būdą. Vienos tarptautinių sutarčių konvencijos 15 straipsnis nurodo, kad valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia prie jos prisijungdama, kai:

1. 
   sutartyje nurodyta, kad valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie sutar­ties;
   
2. 
   yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybės susitarė, jog vals­tybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie sutarties;
   
3. 
   visos sutarties šalys vėliaus susitarė, kad valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisi­jungdama prie sutarties.
   

Kai kurios tarptautinės sutartys numato, kad prie sutarties gali būti prisijungta arba sutartis gali būti ratifikuota. Mūsų nuomone, Lietuvos valstybei tikslinga ratifikuoti visas dau­giašales tarptautines sutartis, kuriose numatyti alternatyvūs pripažinimo teisiškai reikšminga tarptautinės sutarties būdai – prisijungimas ir ratifikavimas. Ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje pripažįstama įstatymo galia – o tai sutei­kia daugiau tikimybės, kad tokių sutarčių atžvilgiu bus įgyvendintas visuotinai pripažintas Tarptautinės teisės principas pacta sunt servanta.

Tais atvejais, kai prie tarptautinės sutarties prisijungiama Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu, priimant įstatymą, tokia prisijungimo procedūra gali būti prilyginta tarptautinės sutarties ratifikavimo procedūrai – teigia dr. E. Radušytė [1, p. 68]. Mes pritariame šiai nuo­monei, nes šiuo atveju išreiškiama įstatymų leidėjo valia.

Pateikti tarptautinių sutarčių pripažinimo teisiškai reikšmingomis pavyzdžiai rodo, kad būtina kruopščiai išstudijuoti pačią tarptautinę sutartį ir pasirinkti tinkamiausią Lietuvai tarp­tautinės sutarties pripažinimo būdą. Pasitaikantys dvigubi tarptautinių sutarčių pripažinimo atvejai rodo, kad atitinkamos institucijos neturėjo šiuo klausimu aiškios pozicijos, galbūt šių institucijų darbuotojams pritrūko tarptautinės teisės žinių.

Lietuvos tarptautinės teisės doktrinoje jau susiformavo nuomonė, kad būtina Konstitu­cijos lygiu išspręsti tarptautinių sutarčių ir nacionalinių įstatymų kolizijos problemą, prioritetą teikiant tarptautinėms sutartims. Tokią idėją yra iškėlę ir nagrinėjo dr. E. Radušytė, dr. A. Ne­vera bei kiti mokslininkai. Jų pasiūlytos konstitucinės normos formuluotės labai panašios.

Dr. E. Radušytė siūlo tokio turinio konstitucinę normą: „Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota įsigaliojusi ir paskelbta tarptautinė sutartis nustato kitokias nuostatas negu Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, tiek galiojantys šios sutarties sudarymo momentu, tiek įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos šios Lietuvos Respublikos sutarties nuostatos“ [1, p. 121].

Dr. A. Nevera siūlo tokią Konstitucinės normos formuluotę: „Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos bei tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir turi pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus bei sukuria teises ir pareigas visiems asmenims, esantiems Lietuvos teritorijoje“ [5, p. 17]. Autorius šią formuluotę grindžia atitinkamomis Rusijos Federacijos Konstitucijos, 1949 m. Vokietijos Konstitucijos nuostatomis.

Tenka pažymėti, kad dr. E. Radušytė siūlo konstitucinės normos formuluotę, kuri iš esmės panaši į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies formuluotę, nurodančią: „jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos“ [1, p. 170].

Autorės nuopelnas yra tas, kad ji siūlo šią nuostatą perkelti į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tačiau tenka pažymėti, kad toks įstatyminės nuostatos mechaninis perkėlimas į Konstituciją vargu, ar būtų tikslingas. Visų pirma Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies norma vertintina kaip kolizinė teisės norma¹. Remdamiesi norma galime išspręsti koliziją tarp tarptautinės sutarties ir nacionalinių įstatymų. Manytume, kad ši norma nesutei­kia tarptautinėms sutartims prioriteto, o tik nurodo kolizijos sprendimo būdą. Prioriteto sutei­kimo tarptautinėms sutartims klausimas – tai ne eilinio įstatymo reguliavimo dalykas, tai jau, mūsų nuomone, Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, reguliavimo dalykas. Taigi tarptau­tinių sutarčių prioriteto klausimas gali būti sprendžiamas tik Konstitucijos lygiu. Dar 2000 metais vienoje iš konferencijų mes teigėme, kad būtų tikslinga, jeigu Konstitucija ratifikuo­toms Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims suteiktų prioritetą prieš įstatymus [7, p. 45]. Tokią nuomonę yra pareiškę ir dr. K. Lapinskas [8, p. 64], ir prof. V. Vadapalas [9, p. 18].

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilines bylas neretai taiko ir tarptautines sutartis. Tarptautinių sutarčių taikymas, kaip pažymima Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5, grindžiamas tuo, kad „Lietuvos Res­publikos tarptautinės sutartys, taip pat konvencijos ir protokolai, prie kurių prisijungusi Lietu­vos Respublika, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikomi tie­siogiai“. Senatas taip pat nurodo, kad remiantis Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 1 dalimi bei Civilinio proceso kodekso 482 straipsniu, teigiančiu, kad „jeigu Lietuvos Respublikos tarp­tautinėmis sutartimis, konvencijomis ar protokolais nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurios išdėstytos Lietuvos Respublikos civiliniuose ar civilinio proceso įstatymuose, taiko­mos tarptautinių sutarčių taisyklės“ [10, p. 248–249]. Taigi galime teigti, kad minėtas normas Aukščiausiojo Teismo Senatas traktuoja kaip kolizines. Atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimus, susijusius su tarptautinių sutarčių taikymu. Antai civilinėje byloje „Petronėlė Roževičienė v. Panevėžio miesto valdyba, Joana Misevičienė, Povilas Grigaliūnas, Vilhelmas Grigaliūnas, Albinas Imb­rasas, Stasys Kropas“ Nr. 3K–3–384/99 buvo pažymėta, kad 1950 m. Žmogaus teisių ir pa­grindinių laisvių apsaugos konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisės sistemos dalis, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti remdamiesi Konvencija, o esant vidaus tei­sės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms. Taigi teigi­nys suteikti prioritetą Konvencijai nėra, mūsų nuomone, remiantis Lietuvos Respublikos tei­sės aktais, teisiškai teisingas. Toks teiginys galėtų būti vartojamas, jei prioritetą tarptauti­nėms sutartims suteiktų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Mes pritartume tokiai Konstituci­nės normos formuluotei, kurioje fiksuojamas tarptautinės sutarties prioriteto nacionalinių įstatymų atžvilgiu momentas. Būtent šiuo keliu eina dauguma demokratinių valstybių, tokia yra tarptautinių teismų bei arbitražų praktika.

Manytume, kad formuluojant tokio pobūdžio Konstitucijos normas galėtų būti taip pat užpildyta spraga nusakant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, santykį su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

Labai svarbus yra tarptautinių sutarčių vykdymo klausimas. Lietuvos tarptautinių sutar­čių vykdymą privalo užtikrinti Vyriausybė kaip aukščiausia vykdomosios valdžios institucija. Būtent tokia įpareigojanti Vyriausybę formuluotė įtvirtina Tarptautinių sutarčių įstatymo 12 straipsnio 1 punkte.

Tarptautinių sutarčių vykdymas susijęs su įvairiomis valstybės institucijomis, taip pat ir teismine valdžia. Kadangi Lietuvos Respublikos teismai taiko tarptautines sutartis, tai jie, mūsų nuomone, taip pat užtikrina tarptautinių sutarčių vykdymą. Tenka pažymėti, kad kai kurios tarptautinės sutartys fiksuoja sutartinių nuostatų užtikrinimo mechanizmą. Pavyzdžiui, kada efektyvus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos mechanizmas? Šio mechanizmo dėka Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantiems asmenims suteikiama teisė pateikti peticijas prieš Lietuvos valstybę. Tenka konstatuoti, kad iki šios dienos dešim­tyje bylų prieš Lietuvos valstybę laimėjo jos piliečiai. Šį faktą mes paminėjome todėl, kad analizuodami pralaimėtas bylas ir besitęsiančią situaciją pastebime, jog neatsiranda valsty­bės institucijų, kurios imtųsi iniciatyvos, siekdamos užtikrinti, kad ateityje tokių bylų apskritai nebūtų, ir kad tokio pobūdžio Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimų valstybės ins­titucijos daugiau nekartų. Kadangi viena svarbiausių tarptautinės apsaugos mechanizmo institucijų yra Europos žmogaus teisių teismas, kuris veikia ribojamas Europos Tarybos, valstybės viduje turėtų būti taip pat specializuota institucija, kuri pagal savo kompetenciją visų pirma užtikrintų pralaimėtų bylų analizę bei imtųsi iniciatyvos ištaisyti susiklosčiusią pa­dėtį. Be Teisingumo ministerijos, tai turėtų daryti, mūsų nuomone, ir Aukščiausiasis Teis­mas, aišku, neperžengdamas savo kompetencijos bei atliekamų funkcijų ribų.
Išvados ir pasiūlymai
1. Manytume, kad atskleidžiant tarptautinės sutarties sampratą galima remtis Tarptau­tinės teisės doktrina, Tarptautinės teisės aktais bei nacionaliniais įstatymais. Tarp nacionali­nių įstatymų ir tarptautinės teisės aktų neturi būti neatitikimų apibūdinant tarptautinės sutar­ties sąvoką. Prioritetas turi būti suteikiamas Tarptautinės teisės aktuose įtvirtintai tarptautinės sutarties sampratai, taigi mes įsivaizduojame, kad dviejų teisės sistemų derinimo teorijos pagrindu tiek tarptautinėje sutarčių teisėje, tiek nacionalinėje teisėje turi egzistuoti vienoda tarptautinės sutarties samprata.

2. Teigiamai vertiname 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnius, reglamentuojančius tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos bei tarptautinių sutarčių tikslingumo klausimus.

3. Netikslinga, kada sutampa subjektai, sprendžiantys du skirtingus klausimus – sutar­čių sudarymo iniciatyvos ir sutarčių tikslingumo. Sprendimas dėl sutarčių tikslingumo – tai politinis saugiklis, kuris, mūsų nuomone, negali būti sėkmingai išnaudojamas tam pačiam subjektui priimant sprendimus dėl sutarčių sudarymo ir sutarčių tikslingumo.

4. Pageidautina, kad įstatymų leidėjas likviduotų spragą ir apibrėžtų tarptautinių sutar­čių sudarymo iniciatyvos teisę. Manytume, kad apibrėžiant šią teisę galima būtų taikyti ana­logiją, pasinaudojant įstatymo iniciatyvos teisės samprata. Aišku, kad ši samprata turi būti taikoma atsižvelgiant į tarptautinės teisės specifiką.

5. Kada tarptautinėje sutartyje yra numatyti įvairūs sutarčių pripažinimo teisiškai reikš­mingomis būdai, būtina pasirinkti Lietuvos teisinei sistemai tinkamiausią būdą. Esant gali­mybei, toks būdas gali būti sutarties ratifikavimas. Remdamiesi Lietuvos teisės normų aktais galime teigti, jog Seimo ratifikuotos sutartys yra Lietuvos teisinės sistemos dalis ir turi įsta­tymo galią.

6. Tais atvejais, kai prie tarptautinės sutarties prisijungiama Seime priimant įstatymą, tokia tarptautinė sutartis gali būti traktuojama lygiai taip pat kaip ir ratifikuota sutartis.

7. Pritariame autorių nuomonei, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje būtų sufor­muluota norma, nustatanti tarptautinių sutarčių pirmenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu, taip pat svarstant Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių klausimus.



1. 
   Radušytė E. Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje: daktaro disertacija. – Vilnius, 2001.
   
2. 
   Vadapalas V. Tarptautinė teisė. – Vilnius: Eugrimas, 1998.
   
3. 
   Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – Vilnius, 1997.
   
4. 
   Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001.
   
5. 
   Nevera A. Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse: Daktaro disertacija. – Vilnius, 2002.
   
6. 
   Namų advokatas. – Vilnius, 2002.
   
7. 
   Katuoka S. Tarptautinė teisė Lietuvos teisinėje sistemoje (Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitu­cija). – Vilnius: Eugrimas, 2000.
   
8. 
   Lapinskas K. Lietuvos Konstitucinė sistema ir stojimas į Europos Sąjungą (Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitucija). – Vilnius: Eugrimas, 2000.
   
9. 
   Vadapalas V., Jarukaitis V. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas Lietuvos Respubli­koje. – Vilnius: Eugrimas, 2000.
   
10. 
    Lietuvos teismų praktika. Apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai (Civilinė teisė ir civilinis procesas) 1991–1999. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2000.
    

