A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris
|
|  Yüklə 1.68 Mb.
|
Viešųjų asmenų kritikos ribosNuomonės reiškimo laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno individo raidos sąlygų [9]. Demokratinėje visuomenėje žmogui laiduojama teisė laisvai susidaryti nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti. Bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos. Per diskusijas įvairios informacijos pagrindu besiformuojanti žmonių politinė valia užtikrina atstovaujamosios demokratijos funkcionavimą. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, asmens išvada padaryta remiantis jau esančiais duomenimis, įsitikinimai. Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus, juos laisvai reikšti. Nuomonės reiškimo laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno asmens raidos sąlygų. Konvencijos 10 straipsnio prasme nuomonės reiškimo laisvė apima ne tik asmenų teisę skelbti savo mintis ir įsitikinimus, bet ir visuomenės teisę būti informuotai apie svarbius jos gyvenimo aspektus, tai yra visuomenės teisę gauti jai aktualią informaciją. Sprendžiant klausimą, ar buvo pateikti duomenys apie kitą asmenį, ar tik išvados apie jo veiksmus, savybes, tam tikrus reiškinius, svarbu, kad būtų paskelbta informacija ir nuomonė apie ją. Nuomonė negali egzistuoti be žinios. Jeigu tik paskelbiama nuomonė apie faktus ir duomenis, tuomet ji trečiojo asmens priimama kaip žinia. Nuomonę įstatymas sieja su informacijos priemonių leidėjų, žurnalistų atitinkamų reiškinių vertybių vertinimu. Tai suponuoja, kad nuomonė yra subjektyvi ir jai negali būti taikomas tiesos kriterijus. Tačiau nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų [10, p. 299–325]. Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmui, tolerancijai, abipusiam pakantumui ir plačioms pažiūroms, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formuoti [11]. Taigi Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą padarė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų [12]. Ši Europos žmogaus teisių teismo praktika buvo patvirtinta ir 1997 m. vasario 24 d. sprendime, priimtame byloje „De Haes and Gijsels v. Belgium“, kuriame teismas konstatavo, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę taip pat apima ir tam tikrą faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), jeigu tai nepažeidžia Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje, taip pat ir spaudoje, apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t. y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, apie kurį rašoma. Kartu teismas yra pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti [13]. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį dėl teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškinant Konvencijos 10 straipsnį nukreipia į tai, kad teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama cenzūra, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, išimtinai ginama teisė į garbę ir orumą. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis ir CK 2.23 ir 2.24 straipsniai turi būti aiškinami kaip normos, įtvirtinančios vidutinio, normalaus jautrumo asmens orumo gynimą. Teisė yra vienodas matas, taikomas visiems žmonėms. Todėl teisės norma, ginanti asmens teisę į orumą, gali orientuotis tik į normaliai jautraus, o ne hiperjautraus asmens orumo gynimą. Hiperjautraus asmens orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą, nes leistų taikyti civilinę atsakomybę ir kitus civilinių teisių gynimo būdus esant menkiausiam informacijos netikslumui, neatsižvelgiant į tai, kodėl tas netikslumas atsirado, taip pat neatsižvelgiant ir į visuomenės informavimo priemonės elgesį ir tikslus, t. y. ar visuomenės informavimo priemonė, paskelbdama tam tikras žinias, siekė įžeisti asmenį, apie kurį buvo paskelbta informacija, ar atvirkščiai – siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie tam tikrą įvykį [14]. Kartu tai reiškia, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o galima reikalauti tik elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo priemonei taikyti teisinę atsakomybę. Asmens orumo ir garbės suabsoliutinimas kartu reikštų ir visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus tai, kas sudaro žmogaus privataus gyvenimo sferą, į kurią draudžia kištis Konvencijos 8 straipsnis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 24 str.). Taikant civilinę atsakomybę svarbu išsiaiškinti informaciją paskleidusio asmens valinį momentą – ar įgyvendinant savo teises žinių paskleidimu buvo siekiama pažeisti kito asmens teises. Manoma, jei žinios yra pateikiamos gera valia, ištirtų faktų pagrindu, tai atitinka tinkamos informacijos kriterijų [15, p. 9]. JAV Aukščiausiasis teismas byloje „New York Times v. Sullivan“ [16] pirmą kartą nagrinėdamas klausimą, ar konstitucinė žodžio ir spaudos laisvės apsauga apima valstybės pareigūno viešojo elgesio kritiką, nusprendė, kad „kongresas negali priimti įstatymo, varžančio žodžio laisvę arba spaudos laisvę“. Sullivanas kreipėsi į teismą kaltindamas „New York Times“ dienraštį, išspausdinusį straipsnį, kuriame Montgomerio policija buvo kritikuojama dėl bandymų pažaboti studentų protesto akcijas JAV pietuose. Nors Sullivano pavardė straipsnyje nebuvo minima, tačiau ieškovas teigė, kad kritika tiesiogiai taikoma jam, kaip Montgomerio policijos vadovui, atsakingam už kritikuojamos policijos veiksmus. Kadangi straipsnyje pateikti faktai neatitiko tikrovės, tai Alabamos valstijos teismai traktavo jį kaip šmeižikišką. Šioje byloje JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad konstitucinė žodžio ir spaudos laisvės apsauga apima straipsnyje išsakytą kritiką, kuri buvo tik politinio protesto išraiška ir nebuvo tiesiogiai susijusi su ieškovo asmeniu. Be to, teismas įtvirtino kertinį principą, kuriuo lig šiol remiasi JAV teismai – valstybės pareigūnai negali prisiteisti moralinės žalos atlyginimo dėl savo viešojo elgesio kritikos, išskyrus tuos atvejus, kai teisme įrodo, kad atsakovas veikė suprasdamas šmeižikiško teiginio melagingą pobūdį, turėdamas nusikalstamų ketinimų ir aiškiai nesilaikydamas tiesos. Šis JAV Aukščiausiojo Teismo įtvirtintas reikalavimas ieškovui įrodyti atsakovo nusikalstamus ketinimus rodo, kad, kai teiginiai susiję su viešaisiais, o ne privačiais asmenimis, išraiškos laisvė yra svarbesnė nei asmens teisė į gerą vardą [10, p. 95–101]. Be to, Teisėjas Williamas Brennanas pažymėjo, kad visuomeniniuose debatuose visuomet egzistuos tam tikra tiesos iškraipymo tikimybė. Dėl šios priežasties visuomenės informavimo priemonėms reikia suteikti daugiau laisvės (angl. breathing space), nes baimė padaryti klaidą ir būti nubaustam už viešųjų asmenų kritiką varžo visuomeninių debatų laisvę [16]. „Gertz v. Robert Welch, Inc.“ byloje [17] JAV Aukščiausiasis Teismas nustatė dvi svarbias priežastis, dėl kurių privačiam asmeniui suteikiama daug didesnė reputacijos apsauga nei viešajam asmeniui ir išraiškos laisvės ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu. Pirma, privatieji asmenys turi daug mažiau galimybių viešai paneigti tikrovės neatitinkančias, jų garbę ir orumą žeminančias žinias. Tuo tarpu viešieji asmenys, galėdami daug lengviau pasinaudoti viešosios informacijos kanalais, gali nesunkiai paneigti jų atžvilgiu išsakytus šmeižikiškus teiginius. Antra, privatieji asmenys yra daug jautresni savo asmeninio gyvenimo ar poelgių kritikai, kadangi jie sąmoningai nesiekia atsidurti visuomenės dėmesio centre. Viešieji asmenys, priešingai, sąmoningai siekia išskirtinio vaidmens visuomenėje: eidami svarbias ir įtakingas pareigas arba aktyviai dalyvaudami visuomeniniame gyvenime. Bet kuriuo atveju viešųjų asmenų elgesys patraukia visuomenės dėmesį ir išprovokuoja komentarus. Todėl valstybės interesas apginti viešųjų asmenų reputaciją yra mažesnis [18, p. 93–94]. JAV Aukščiausiasis teismas šioje byloje įtvirtino principą, kuriuo gali vadovautis apie viešuosius asmenis rašantys ir informaciją skleidžiantys asmenys: „viešieji asmenys savanoriškai prisiima daug didesnę riziką patirti žalą dėl šmeižikiškų, jų garbę ir orumą žeminančių žinių“. Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl jų veiklai keliami didesni reikalavimai nei eilinio visuomenės nario veiklai, o jų atžvilgiu taikomos kritikos ribos yra atitinkamai platesnės. Viešasis asmuo turi būti pakantesnis kritikai ir nereikalauti panašių standartų kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo turi didesnes galimybes apginti savo teises, todėl ginant jo garbę ir orumą pirmenybė teiktina garbę ir orumą žeminančioms ir tikrovės neatitinkančioms žinioms paneigti, o ne nustatyti kuo didesnį moralinės žalos piniginį įvertinimą [19]. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą „G. Vainauskas v. UAB „Respublikos leidiniai““ [20] gana drąsiai pabrėžė žurnalisto teisę pasirinkti priemones pateikiant kritinę nuomonę apie viešąjį asmenį: „straipsnyje yra nurodyta, kad ieškovas yra krepšinio klubo prezidentas, t. y. pateikiami jo priklausomumo santykiai su klubu ne tik nuosavybės teisių aspektu. Atsižvelgiant į panaudotų išsireiškimų daugiaprasmį pobūdį, žurnalisto teisę pasirinkti išraiškos priemones iš esmės neiškraipant perteikiamų žinių pagrindinės idėjos ar prasmės, ieškovo asmenį, kaip visuomenėje žinomą veikėją, susilaukiantį platesnio dėmesio, straipsnyje pateikto fakto analizė nesukuria vien tik neigiamo įspūdžio apie ieškovo asmenį“.
IšvadosViešieji asmenys, eidami reikšmingas valstybines pareigas ar pelnę platų visuomenės pripažinimą, turi susitaikyti su tuo, kad jų mintys ir poelgiai, o kartais ir privatus gyvenimas dažniau susidurs su teisėtu visuomenės interesu žinoti ir taps žiniasklaidos taikiniu. Tai ir yra kaina, kurią viešasis asmuo turi sumokėti už savo populiarumą. Tačiau teismų praktikoje dažnai tenka pamatyti, kaip viešieji asmenys stengiasi užgniaužti laisvą žodį, siekdami gelbėti savo suteptą reputaciją. Dėl neadekvačios galimybės naudotis masinės informacijos kanalais privatūs asmenys turi nelygias galimybes viešai paneigti jų atžvilgiu paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją ar žinias. Skirtingai suvokdami savo svarbą visuomenėje šie asmenys nevienodai prisiima riziką patirti savo minčių ir poelgių kritiką. LITERATŪRA
|