A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

Visuomenės interesas v. privatus gyvenimas

Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad Konvencijos paskirtis yra nustatyti sąži­ningiausią pusiausvyrą tarp pagarbos visuomenės pagrindiniams interesams ir fundamenta­lių individo teisių gynimo reikalavimų [2, p. 41–47].

Tarp asmens teisių ir laisvių ir visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsi­randa ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei susiformavusi Europos žmogaus teisių teismo praktika. Anot jų, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas:

1. 
   yra teisėti,
   
2. 
   būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje [3].
   

Galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar lais­vės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pa­grindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais. Svarbu ir tai, kad dažnai kon­fliktas kyla iš esmės tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais ati­tinkamais apribojimais neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra [4].

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika taip pat patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus: 2000 m. birželio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „laisvė tu­rėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikala­vimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąly­gas“.

1990 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I–348 Civilinis kodeksas buvo papildytas straipsniu, numatančiu masinės informacijos priemonių, organizacijų ar asmenų, paskelbusių be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, pareigą atlyginti moralinę žalą. Šiuo straipsniu į Lietuvos Respublikos teisės sistemą buvo įtrauktas naujas institutas – asmeninio gyvenimo neliečiamybė.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas sąvoką „asmeninis“ apibrėžia kaip priklausantį as­meniui, susijusį su asmeniu, o sąvoka „privatus“ reiškia priklausomybę atskiram asmeniui [5, p. 61].

Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat ir teisminė praktika nėra suformavę tikslios ir vienodos asmeninio gyvenimo sąvokos sampratos ir aiškinimo. Todėl nustatant žinių pri­klausymą asmeninio gyvenimo sričiai būtina atsižvelgti į Europos valstybėse taikomas nuo­statas.

Europos Tarybos Generalinė Asamblėja rezoliucijoje 428/1990 „Dėl masinės informa­cijos priemonių“ yra pateikusi tokią asmeninio gyvenimo sampratą – tai „žmogaus teisė gy­venti asmeninį gyvenimą, į kurį būtinai prireikus kišamasi kuo mažiausiai. Ši teisė apima pri­vatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmeninę nuotrauką, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją“.

Europos žmogaus teisių teismas byloje Sunday Times v. Jungtinė Karalystė [6] pripa­žino nepagrįstu Jungtinės Karalystės teismo nustatytą draudimą spausdinti straipsnio apie vienos farmacijos kompanijos atliktų mokslinių tyrimų ir eksperimentų metodus, po kurių rin­koje pasirodė skausmą mažinantis preparatas „Talidomidas“, tęsinį. Paskelbus publikaciją paplito nuomonė, kad daugelio apsigimusių vaikų motinos nėštumo metu vartojo šiuos vaistus. Panaikindamas publikacijos draudimą teismas nurodė, kad šeimos, nukentėjusios talidomido tragedijoje, „buvo gyvybiškai suinteresuotos sužinoti viską apie su tuo susijusias aplinkybes ir galimus sprendimus“. Teisėto visuomenės intereso ribos nustatytinos atsižvel­giant į tai, ar informacijos gavimas buvo svarbus visuomenės nariams ir ar skleidžiant žinias buvo pagrindo manyti, kad žinios padės visuomenės nariams apsaugoti jų teisėtus ir visuo­meniškai reikšmingus interesus.

Asmeninio gyvenimo apsaugą garantuoja Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pa­grindinių laisvių apsaugos konvencija ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 22 straipsnis numato, kad asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas, Konstitucijos 22 straipsnis garantuoja asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kito­kio susižinojimo neliečiamumą, 23 straipsnis – informacijos apie nuosavybę privatumą, 24 straipsnis – informacijos apie būstą privatumą, 25 straipsnis – informacijos apie įsitikinimus, jų reiškimo būdus apsaugą, 26 straipsnis – informacijos apie religiją, religinių apeigų atlikimą apsaugą ir kt. Informacija apie asmeninį gyvenimą gali būti renkama ir naudojama tik įsta­tymo nustatytais tikslais ir tvarka. Svarbu pabrėžti, kad privačiomis laikomos ne tik teisės aktų konkrečiai saugomos asmens gyvenimo sritys, bet ir tos sritys, kurios privačiomis, ne­liečiamomis laikomos dėl visuomenės papročių, tradicijų ar kultūros įtakos [5, p. 61]. Ka­dangi informaciją apie asmenis leidžiama rinkti ir panaudoti tik įstatyme numatytais tikslais ir tvarka, nustatant, kokia informacija apie asmens gyvenimą neskelbtina ir kada ji gali būti pa­skelbta, turi būti vadovaujamasi įstatymais arba paprotinėmis normomis, įtvirtinančiomis draudimus skelbti tokią informaciją.

Viešosios informacijos rengėjo atsakomybė už žinių apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskelbimą numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje. Asmeni­nio gyvenimo neliečiamumas nėra absoliuti teisė, kiekvienu atveju tai yra asmens ir visuo­menės interesų pusiausvyra. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nuro­doma, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus suti­kimu arba tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, arba kai infor­macija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat, kai informacija patei­kiama nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymi, kad viešaisiais asmenimis laikytini valstybės ir savivaldybių politikai, pareigūnai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai ir kiti visuomeninėje bei politinėje veikloje dalyvaujantys asmenys, t. y. dalyvaujantys įvairiose vi­suomeninėse organizacijose, fonduose ir judėjimuose bei žinomi asmenys, darantys įtaką visuomeniniam gyvenimui – žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, kitų profesijų atsto­vai [5, p. 61].

Ginčai dėl viešųjų asmenų privataus gyvenimo apsaugos ypač glaudžiai susiję su teise laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Konstitucijos 25 str., Konvencijos 10 str.), todėl spręstini atsižvelgiant į šių teisių apimtį bei Europos žmogaus teisių teismo sprendimus.

Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) pri­vatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuome­ninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktu, viešųjų asmenų privataus gyvenimo ribos saugomos skirtingai, kadangi teisėtas visuomenės interesas žinoti apie konkretaus viešojo asmens privatų gyve­nimą priklauso nuo šio asmens įtakos visuomenei ir kiekvieno viešojo asmens atžvilgiu yra skirtingas. Visuomenė turi teisę daugiau žinoti apie asmenis, kuriems pavesta spręsti visuo­menei ar jos daliai svarbius klausimus. Nustatant viešojo asmens privataus gyvenimo ap­saugos ribas reikėtų atsižvelgti į visuomeninio ir politinio gyvenimo situaciją, asmenų įtakin­gumą visuomenės būklei bei į Europos žmogaus teisių teismo praktiką [8, p. 49–61].

Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia teisėto visuomenės intereso gauti tam tikrą informaciją apie privatų viešųjų ir neviešųjų asmenų gyvenimą sampratos. Teisėtas visuo­menės interesas yra vienas iš pagrindinių informacijos apie asmeninį gyvenimą ribojimo principų, išreikštų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių teismo prakti­koje. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktas nustato, kad teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti nuo neigiamų padarinių kitų asmenų teises ir laisves.

Tuo tarpu dėl privataus asmens teisių Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktas nurodo, kad teisės yra ginamos, kai nu­statoma, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso.