A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

My impression is that Lithuania in ten years has reached comparatively far in establishing a reasonable balance, the Constitutional Court having become an important support for the normative strength of the Constitution but not the only support. But of course a Lithuanian audience is in a far better situation than me for appreciating the present situation at this point. I believe the 10th anniversary of the Constitution of the Republic of Lithuania provides an excellent opportunity for further consideration and debate on the proper balance between „law“ and „politics“ in an enduring constitutional culture.


Bibliography

1. 
   Elster J. Limiting majority rule. Alternatives to judicial review in the revolutionary epoch // Constitutional justice under old constitutions / ed. Smith E. – The Hague: Kluwer Law International, 1995.
   
2. 
   Smith E. On the Formation and Development of Constitutional Jurisdiction in a Democratic Society // Festskrift till Sterzel F. – Uppsala: Iustus förlag, 1999.
   



Konstituciniai teismai ir kiti būdai užtikrinti Konstitucijos viršenybę

Santrauka

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISDIKCIJOS RIBOS

Dr. Vytautas Sinkevičius

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 271 45 46

Elektroninis paštas ktk@ltu.lt
Pateikta 2002 m. lapkričio 5 d.

Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas docentas dr. Juozas Žilys ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Egidijus Jarašiūnas

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos Konstitucijos nuostatos, nustatančios Konstitucinio Teismo juris­dikciją, analizuojama, kaip Konstitucinis Teismas interpretuoja šias Konstitucijos nuostatas. Atsklei­džiama, kaip formavosi Konstitucinio Teismo doktrina, parodoma, kaip ši doktrina kinta. Analizuojant Konstitucinio Teismo nutarimus pateikiami argumentai, kuriais remdamasis Konstitucinis teismas pamažu plečia savo jurisdikcijos ribas.

Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios, Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą [2]. Privaloma (įpareigojanti, saistanti) yra ne tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinė dalis, kurioje pripažįstama, jog tam tik­ras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, bet ir nutarimo motyvuojamoji dalis, ku­rioje pateikiami argumentai bei motyvai, pagrindžiantys Konstitucinio Teismo sprendimą [3]. Nors Konstitucijoje nėra formaliai įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamoji dalis yra privaloma, tačiau vien dėl to, jog spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus Konstitucinis Teismas turės vadovautis ankstesnėse bylose pateiktais samprotavimais, ar­gumentais bei motyvais, kad analogiškose bylose Konstitucinio Teismo sprendimai bus analogiški, įstatymų leidėjui koreguojant teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas priešta­raujančiu Konstitucijai, tenka pareiga vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezo­liucine dalimi, bet ir nutarimo konstatuojamoje dalyje išdėstytais teisiniais motyvais. Konsti­tucinio Teismo nutarimuose išdėstyti teisiniai motyvai gali būti laikomi ir prejudiciniais faktais [4, p. 14]. Konstitucinio Teismo nutarimai (tiek jų rezoliucinė, tiek ir konstatuojamoji dalys) yra teisės šaltiniai [5].

Pastebėtina, kad ne visi sutinka su nuomone, jog Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas, joje išdėstytos teisės normos, bet ir konstituciniai principai bei Konstitucinio Teismo doktrina. Tokia Konstitucijos samprata dažniausiai nepriimtina politikams, nes ji – kilus gin­čui dėl Konstitucijos nuostatų tikrojo turinio sampratos, dėl tariamo atskirų Konstitucijos nuostatų nesuderinamumo ar vidinio prieštaravimo ir pan. – atima iš politikų galimybę (ar bent gerokai ją sumažina) reikalauti pakeisti ar papildyti Konstituciją pagal politikų sampratą. Juk iš tiesų nebūtina keisti tai, ką galima išaiškinti!

Konstitucijos stabilumas yra didelė vertybė, visos teisės sistemos stabilumo pagrindas, todėl Konstitucijos pakeitimai darytini tik tuomet, kai tai yra akivaizdžiai būtina, neišvengiama dėl iš esmės pakitusių ekonominių, socialinių, politinių ir kitų sąlygų. Tol, kol Konstitucijos nuostatos „leidžiasi“ interpretuojamos, Konstitucijos tekstas neturėtų būti „judinamas“, nes būtent galimybė interpretuoti Konstitucijos tekstą leidžia pritaikyti Konstituciją prie nuolat be­sikeičiančių gyvenimo sąlygų, prie naujų asmens, visuomenės ir valstybės poreikių nekei­čiant Konstitucijos teksto. Interpretuojant Konstituciją jai suteikiama gyvybingumo ir dina­miškumo, kartu yra išsaugomas Konstitucijos stabilumas.

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai ne­prieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriau­sybės aktai.

Nurodytos Konstitucijos nuostatos, nors jos iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai aiškios, vis dėlto leidžia kelti kai kuriuos teorinio ir praktinio pobūdžio klausimus [6, p. 29–40]. Visų pirma tokį: ar pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktų konstitu­cingumą, ar Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumą, kurių galiojimas yra pasibaigęs (jie yra pakeisti arba panai­kinti).

Konstitucinio Teismo nutarimų analizė leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas savo veiklos pradžioje suformulavęs nuostatą, jog jis tiria tik galiojančių įstatymų ir kitų tei­sės aktų atitiktį Konstitucijai, vėliau šią nuostatą pamažu keitė ir šiuo metu laikosi visiškai priešingos nuomonės. Pažvelkime, kaip kito Konstitucinio Teismo doktrina šiuo klausimu.

Minėtina, kad pradžioje Konstitucinis Teismas laikėsi nuostatos, jog jis tiria tik galio­jančius teisės aktus. Tokia Konstitucinio Teismo nuostata pirmą kartą netiesiogiai buvo su­formuluota 1993 m. spalio 13 d. sprendime, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ginčijamos teisės normos panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti [7]. Kon­stitucinis Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, kurioje nu­statyta, jog „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“. Pažymėtina, kad minėtas sprendimas buvo priimtas byloje, kurioje į Kon­stitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai kreipėsi Seimo narių grupė.

Analogiškos nuostatos Konstitucinis Teismas laikėsi ir tuomet, kai į Konstitucinį Teismą kreipdavosi ne Seimo narių grupė, bet teismai. Nagrinėdamas iš teismo gautą prašymą Konstitucinis Teismas pirmą kartą minėtą nuostatą netiesiogiai suformulavo 1993 m. gruo­džio 21 d. sprendime [8], kuriame, remdamasis jau minėta Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, jog „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“, nusprendė pradėtą teiseną byloje nutraukti. Praėjus maždaug pusantrų metų Konstitucinis Teismas 1995 m. liepos 5 d. sprendime jau tiesiogiai įtvirtino nuostatą, jog jis nagrinėja tik galiojančių teisės aktų konstitucingumą: interpretuo­damas Konstitucijos 105 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį, kuriuose nu­statyta, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar neprieštarauja Konstitucijai įsta­tymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respub­likos Prezidento bei Vyriausybės priimti aktai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams“. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamų Vyriausybės nutarimų galiojimo laikas yra pasibaigęs ir kad tai yra pagrindas pradėtą teiseną byloje nutraukti, Konstitucinis Teismas nusprendė pradėtą teiseną byloje nutraukti [9].

Pažymėtina, kad būtent taip interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnį ir Konstituci­nio Teismo įstatymo 1 bei 69 straipsnius Konstitucinis Teismas yra priėmęs ne vieną spren­dimą nutraukti pradėtą teiseną, kai sprendė įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai gavęs tiek Seimo narių grupės, tiek ir teismų prašymus.

Konstitucinio Teismo nuostata, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas tik dėl galio­jančių teisės aktų konstitucingumo, pasikeitė 1999 metų viduryje. Pagal Seimo narių grupės prašymą išnagrinėjęs, ar 1998 metų valstybės biudžeto įstatymo kai kurie straipsniai nepri­eštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas 1999 m. liepos 9 d. priėmė nutarimą [10] (1998 m. valstybės biudžeto įstatymo galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs – nurodytas įstatymas baigė galioti 1998 m. gruodžio 31 d.), kuriame pripažino 1998 metų valstybės biudžeto įsta­tymo kai kuriuos straipsnius prieštaraujančiais Konstitucijai. Pastebėtina, jog šiame nutarime Konstitucinis Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl jis išnagrinėjo jau negaliojančio įstatymo atitiktį Konstitucijai.

Tai, kad buvo išnagrinėta negaliojančio įstatymo atitiktis Konstitucijai, sudarė prielai­das modifikuoti Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną, sampratą. Kon­stitucinis Teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutarime [11] konstatavo, jog formuluotė „yra pa­grindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, at­sižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Kon­stitucinis Teismas pažymėjo, kad teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar teisės aktas nepri­eštarauja Konstitucijai ir įstatymui (nors ginčijamas teisės aktas ir yra pakeistas), o Konstitu­ciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės nebūtų pašalintos teismui kilusios abe­jonės dėl teisės akto konstitucingumo. Nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens kon­stitucinės teisės ir laisvės.

Galima daryti prielaidą, kad formuluodamas anksčiau išdėstytą Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje ir 110 straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo sampratą Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje yra nusta­tyta, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teise­nai nutraukti. Tačiau ar minėta Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata tikrai saisto Konstitu­cinį Teismą? Yra pagrindas tuo labai rimtai abejoti, nes Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas turi teisę nenagrinėti prašymo iš esmės, kai su prašymu į Konstitucinį Teismą kreipiasi Konstitucijoje nurodyti subjektai. Pagal Konstituciją atsisakyti priimti nagri­nėti bylą Konstitucinis Teismas turi teisę tik tuomet, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisi­niais motyvais. Iš Konstitucijos išplaukia ir tai, jog įstatymų leidėjas įstatymu reglamentuo­damas Konstitucinio Teismo veiklą gali nustatyti tam tikrus prašymo turinio ir jo pateikimo reikalavimus, inter alia ir tai, kad šių reikalavimų nesilaikymas leidžia Konstituciniam Teismui nepriimti nagrinėti prašymo, o jeigu pradėjus nagrinėti bylą paaiškėja, kad reikalavimų nesi­laikoma – pradėtą teiseną nutraukti. Tačiau Konstitucijoje nėra nustatyta, jog tais atvejais, kai su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti subjektai, ir teisės aktas yra panaikinamas, Konstitucinis Teismas turi teisę nenagri­nėti bylos iš esmės. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą požiūriu, tokią teisę turintys subjektai Konstitucijoje nėra kaip nors diferencijuojami. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą požiūriu, visi subjektai pagal Konstituciją yra lygūs, todėl ir jų kreipimasis į Konstitucinį Teismą turėtų lemti vienodas Konstitucinio Teismo pareigas. Tačiau iš Konstitucinio Teismo nutarimų, ku­riuose buvo formuluojama Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribų samprata, matyti, jog Kon­stitucinis Teismas kol kas laikosi ne visiškai tokios nuostatos.

Suprantama, kol Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis galioja, ja remian­tis yra galimybė nutraukti pradėtą teiseną, jeigu ginčijamas teisės aktas yra panaikinamas. Tačiau ar Konstitucinis Teismas pernelyg nesureikšmino minėtos įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog ginčijamo akto panaikinimas yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną? Atkreiptinas dėmesys į tai, jog darydamas išvadą, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai kreipiasi ne teismas, bet kiti Konstitucijoje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi teisę nu­traukti pradėtą teiseną, jeigu ginčijamas teisės aktas yra panaikinamas, Konstitucinis Teis­mas ne tik pastatė į nevienodą teisinę padėtį subjektus, turinčius teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ir „prisiėmė“ sau teisę, remiantis vien subjektyviu požiūriu, t. y. atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną.

Minėta, kad kreipimosi į Konstitucinį Teismą požiūriu, tokią teisę turintys subjektai Konstitucijoje nėra kaip nors diferencijuojami, kad visų subjektų kreipimasis turėtų sukelti vienodas Konstitucinio Teismo pareigas. Pastebėtina ir tai, kad Konstitucijoje nėra normų, nustatančių Konstitucinio Teismo įgaliojimus, remiantis subjektyviais kriterijais, t. y. vien tuo, kaip Konstitucinis Teismas vertina nagrinėjamos bylos aplinkybes, spręsti ar nutraukti pra­dėtą teiseną, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas. Todėl yra pagrindas abejoti, ar Konstitucinis Teismas tinkamai (pagrįstai) interpretavo Konstitucijos nuostatas, kai apibrėž­damas savo jurisdikcijos ribas konstatavo, jog turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į bylos aplin­kybes, nutraukti pradėtą teiseną, jeigu į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Kon­stitucijoje nurodyti subjektai, ir jeigu ginčijamas teisės aktas yra panaikintas.

Taigi dėl negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų tyrimo Konstitucinis Teismas iki šiol yra suformulavęs tokią doktriną: Konstitucinis Teismas privalo tirti ir negaliojančių įstatymų atitiktį Konstitucijai, taip pat negaliojančių poįstatyminių aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, jeigu dėl įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismai. Tais atvejais, kai su prašymu ištirti negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumą į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti sub­jektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali (turi teisę) pradėtą tei­seną byloje nutraukti, tačiau turi teisę jos ir nenutraukti.

Kokios aplinkybės lėmė Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimus? Jų gali būti ne viena. Pastebėtina, jog Konstitucinio Teismo nuostata, jog teismas nagrinėja tik galiojančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, buvo suformuluota teismo veiklos pradžioje ir vadinamosiose politiškai bei visuomeniškai „jautriose“ bylose. Galima daryti prielaidą, jog ką tik pradėjęs savo veiklą Konstitucinis Teismas galbūt kartais tiesiog vengė nagrinėti kai kurias bylas iš esmės, nenorėdamas kištis į, Konstitucijos požiūriu, abejotiną teisinį reguliavimą, nes jeigu teismo sprendimais ginčijami teisės aktai būtų pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, tai galėtų sukelti didelį neigiamą politinį ir visuomeninį rezonansą, galėtų neigiamai atsiliepti Konstitucinio Teismo autoritetui, kurį dar reikėjo išsikovoti ir įtvirtinti. Kitaip tariant, viena iš priežasčių galėjo būti ta, jog Konstitucinis Teismas buvo atsargus.

Kita aplinkybė, lėmusi Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimą, galėjo būti tokia: buvo pastebėta, jog artėjant bylos nagrinėjimui Konstituciniame Teisme ginčijamą teisės aktą išleidę subjektai neretai pakeisdavo ar panaikindavo šį aktą, ginčijamo akto nuostatas perkeldavo į kitus ar tuos pačius – tik jau naujos redakcijos aktus, taip išvengdami teisės akto konstitucingumo tyrimo. Ypač akivaizdžiai tai buvo padaryta, kai Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo rengiama byla, kurioje buvo prašoma ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veik­los nuostatų“ 4.7. papunktis neprieštarauja Konstitucijai. Teismo posėdis šioje byloje buvo paskirtas 2000 m. balandžio 4 d., Vyriausybės atstovams apie tai buvo pranešta prieš 7 die­nas, o jau kovo 31 d., t. y. likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio, ginčijamas Nuostatų papunktis Vyriausybės nutarimu buvo pakeistas.

Galbūt prie aplinkybių, lėmusių Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimą, galima būtų priskirti ir tą, jog laikui bėgant, ir pamažu kaupiantis teismo jurisprudencijai, brendo ir pats Konstitucinis Teismas, atrasdamas naujus savo įgaliojimų konstitucinio įtvirtinimo as­pektus.

Apie tai liudija ir Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime [13] išdėstytas naujas Konstitucinio Teismo įgaliojimų aspektas: interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai nepriešta­rauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, minėtoje byloje Konstitucinis Teismas konstatavo, jog jis turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, neatsižvelgdamas į tai, kokia yra nustatyta šių įstatymų ar kitų teisės aktų (jų dalių) taikymo pradžios data. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus tirti ir dar neįsigaliojusių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Svarbu, kad šie įstatymai ir kiti teisės aktai būtų priimti ir oficialiai paskelbti. Ga­lima daryti prielaidą, jog formuluodamas tokią savo įgaliojimų sampratą, Konstitucinis Teis­mas rėmėsi tiek sąvokos „Seimo priimti“ lingvistiniu aiškinimu, tiek ir tuo, jog Konstitucijoje nėra nuostatų, kad Konstitucinis Teismas tiria tik įsigaliojusius įstatymus ir kitus Seimo aktus, tik įsigaliojusius Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktus.

Toks Konstitucijos nuostatų interpretavimas – Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti priimtų ir oficialiai paskelbtų, nors ir dar neįsigaliojusių įstatymų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų konstitucingumą, nekeičia konstitucinės kontrolės būdo: Lietuvoje konstitucinė kontrolė yra paskesnė, tačiau leidžia pastebėti ir kai kuriuos naujus šios kon­trolės aspektus.

Grįžtant prie minėtos Konstitucinio Teismo doktrinos, pagal kurią tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai kreipiasi teismas, Kon­stitucinis Teismas turi pareigą ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, neatsižvelg­damas į tai, ar teisės aktas yra galiojantis, ar jau yra panaikintas, pastebėtina, jog Konstitu­cinis Teismas anksčiau yra priėmęs kelis sprendimus nutraukti pradėtą teiseną ir tais atve­jais, kai su prašymais ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai buvo kreipęsi teismai. Ar Konstitu­cinio Teismo doktrinos pasikeitimas leidžia teismams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti anksčiau ginčytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai? Nors Konstitucinis Teismas dar nėra susidūręs su tokia problema ir jos nenagrinėjo, visgi galima daryti prie­laidą, jog tokie pakartotiniai teismų prašymai nebūtų priimti nagrinėti, nes jų atžvilgiu jau yra priimti Konstitucinio Teismo sprendimai.

Kokios yra Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos: ar teismas, nagrinėdamas pra­šymą, yra griežtai saistomas prašyme nurodytos tyrimo apimties, t. y. negali peržengti pra­šyme nurodytų tyrimo ribų, ar jis turi įgaliojimus pats, savo iniciatyva, išplėsti tyrimo ribas? Jeigu Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus išplėsti tyrimo ribas, tai kaip plačiai jis gali plėsti šias ribas?

Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose nustatyta, jog Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vy­riausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas pri­valo ištirti, ar ginčijamas įstatymas bei kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai kaip vi­sumai. Iš šios konstitucinės nuostatos kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ginčijamo įstatymo, kito Seimo akto, Respublikos Prezidento akto bei Vyriausybės akto atitiktį ne tik pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet ir kitiems Konstitucijos straipsniams bei principams. Pažymėtina, kad būtent taip Konstitucinis Teismas ir elgiasi, kai pastebi, jog pareiškėjo ginčijamas teisės aktas prieštarauja ir kitiems arba tik kitiems, pareiškėjo pra­šyme nenurodytiems, Konstitucijos straipsniams bei principams.

Kitas Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribų aspektas yra toks: ar Konstitucinis Teis­mas turi įgaliojimus tirti tik tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurie yra gin­čijami, ar teismas, tyrimo metu pastebėjęs, jog Konstitucijai prieštarauja ir kiti, pareiškėjo prašyme nenurodyti, įstatymai bei teisės aktai, gali savo iniciatyva tirti ir tų kitų, pareiškėjo neginčijamų įstatymų bei teisės aktų, konstitucingumą?

Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai, bet neprašo ištirti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas, Konstituciniam Teismui kyla pareiga patikrinti ir tai, ar ginčijamas poįstatyminis tei­sės aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas (nors pareiškėjas minėto įstatymo ir neginčija), taip pat patikrinti, ar įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas ginčija­mas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai. Kitaip būtų neįmanoma nusta­tyti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Antai, poįstatyminį teisės aktą palyginus tiesiogiai su Konstitucija, galėtų būti konstatuota, kad šis aktas neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau ar pakanka palyginimo vien su Konstitucija, kad galima būtų spręsti apie poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai? Konstitucijoje yra įtvirtinta teisės aktų hie­rarchija, kuri reiškia ir tai, jog poįstatyminis aktas negali prieštarauti įstatymui, o įstatymas – Konstitucijai. Apsiribojus vien ginčijamo poįstatyminio akto lyginimu su Konstitucija nebūtų patikrinta, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad poįsta­tyminis teisės aktas negali prieštarauti įstatymui. Taigi sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, visada turi būti patikrinama ir tai, ar šis aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas, nors šio įstatymo pareiš­kėjas ir neginčija.

Kita vertus, poįstatyminis teisės aktas, kurio atitiktimi Konstitucijai abejojama, gali ne­prieštarauti įstatymui, tačiau pats įstatymas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas poįstatymi­nis aktas, gali prieštarauti Konstitucijai. Akivaizdu, kad Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu grindžiamas poįstatyminis teisės aktas negali neprieštarauti Konstitucijai. Todėl sprendžiant, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti patikrinama ir tai, ar įsta­tymas, kuriuo grindžiamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai, nors įsta­tymo atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija. Šis teiginys nereiškia, jog gavęs prašymą ištirti poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas nagrinėjamoje by­loje visada privalo spręsti, ar pareiškėjo neginčijamas įstatymas, kuriuo yra grindžiamas gin­čijamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai. Tyrimo metu pastebėjus, kad įstatymas, kurio pareiškėjas neginčija, tačiau kuriuo yra grindžiamas pareiškėjo ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas privalo tai kon­statuoti. Kitaip tariant, tirti pareiškėjo neginčijamą įstatymą ir šį tyrimą atspindėti Konstituci­nio Teismo nutarime būtina tik tuo atveju, jeigu sprendžiant ginčijamo poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai paaiškėja, kad pareiškėjo neginčijamas įstatymas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus tirti teisės aktų atitiktį Kon­stitucijai, turi pareigą šalinti iš teisės sistemos aktus, prieštaraujančius Konstitucijai. Pareiš­kėjo ginčijamas teisės aktas neretai tam tikra dalimi apima, lyg „uždengia“ kito teisės akto, kurio pareiškėjas neginčija, reguliuojamus visuomeninius santykius. Tyrimo metu pastebė­jus, kad to kito, pareiškėjo neginčijamo, teisės akto konstitucingumas yra abejotinas, ir ne­ištyrus jo atitikties Konstitucijai galėtų susidaryti tokia teisinė situacija, kai pripažinus pareiš­kėjo ginčijamą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai liktų galioti ir būtų taikomas dalį tų pačių santykių reguliuojantis kitas, pareiškėjo neginčijamas, teisės aktas. Kitaip tariant, iš teisės sistemos pašalinus tik dalį tuos pačius visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų, konstitucinio teisėtumo užtikrinimo problema išliktų, nes būtų ir toliau taikomi kiti, t. y. pareiškėjo neginčijami ir konstitucingumo požiūriu netirti teisės aktai, reguliuojantys visuo­meninius santykius visiškai analogiškai, kaip ir teisės aktai, kurie buvo pripažinti prieštarau­jančiais Konstitucijai.

Oponentai šioje vietoje galėtų paprieštarauti, pateikdami kad ir tokį argumentą: Kon­stitucijoje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar įstatymai ir kiti teisės aktai nepriešta­rauja Konstitucijai tik pagal Konstitucijoje nurodytų subjektų prašymus. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas savo iniciatyva negali pradėti tirti įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Taigi, ar Konstitucinis Teismas neviršija jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, kai ištiria ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurių pareiškėjas neginčijo?

Vertinant, ar taip suprasdamas savo jurisdikcijos ribas Konstitucinis Teismas neviršija jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, esminę reikšmę turi tai, jog Konstitucinis Teismas niekada nepradeda teisės aktų atitikties Konstitucijai tyrimo savo iniciatyva, kad toks tyrimas atliekamas tik gavus Konstitucijoje nurodytų subjektų prašymą. Tačiau tuos pačius visuo­meninius santykius įvairiais aspektais neretai reguliuoja ne vienas, bet keli kiti teisės aktai, jų nustatytas teisinis reguliavimas neretai persipina, būna neatsiejamas vienas nuo kito. Pažy­mėtina, kad Konstitucinis Teismas dažnai apskritai negalėtų ištirti ginčijamo teisės akto ati­tikties Konstitucijai, prieš tai neištyręs, ar kitas, pareiškėjo neginčijamas teisės aktas, tiesio­giai susijęs su pareiškėjo ginčijamu teisės aktu, neprieštarauja Konstitucijai. (Antai, Konstitu­cinis Teismas pagal Seimo narių grupės prašymą nagrinėjo, ar 2001 metų valstybės biu­džeto įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir dėl to, kad šiame įstatyme žemės ūkiui finan­suoti, pareiškėjo nuomone, buvo numatyta mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto iš­laidų. Pareiškėjas savo prašymą grindė tuo, jog Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnyje buvo nustatyta, jog žemės ūkiui finansuoti kasmet pa­prastai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų, o pagal Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalį negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti. Nors pareiškėjas neprašė spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja Žemės ūkio valstybinio re­guliavimo įstatymo 16 straipsnis, buvo akivaizdu, jog prieš tai neištyrus būtent šio įstatymo atitikties Konstitucijai nebus galima ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja pareiškėjo ginčija­mos 2001 metų valstybės biudžeto įstatymo nuostatos. Todėl Konstitucinis Teismas, išnag­rinėjęs pareiškėjo prašymą ištirti, ar 2001 metų valstybės biudžeto įstatymo kai kurios nuo­statos neprieštarauja Konstitucijai, išnagrinėjo ir pareiškėjo neginčijamo Žemės ūkio eko­nominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio, nustatančio, jog žemės ūkiui finansuoti kasmet paprastai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto iš­laidų, atitiktį Konstitucijai ir pripažino, kad minėto įstatymo 16 straipsnis prieštarauja Konsti­tucijai [14].)

Konstitucinis Teismas pastebėjęs, jog Konstitucijai prieštarauja ne tik pareiškėjo gin­čijamas teisės aktas (jo dalis), bet ir kitas teisės aktas (jo dalis), kurio pareiškėjas neginčija, tačiau kuris yra tiesiogiai ir neatskiriamai susijęs su ginčijamu teisės aktu ir tam tikra dalimi apima ginčijamo teisės akto reguliuojamus santykius, konstatuoja ir neginčijamo teisės akto (jo dalies) prieštaravimą Konstitucijai [15]. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas lyg pratęsia, patikslina pareiškėjo prašymą, pripildo jį ir to trūkstamo turinio, kuris objektyviai turėjo būti prašyme ir kurį prašyme turėjo pateikti pats pareiškėjas, jeigu prašymą būtų rengęs kruopš­čiau bei visapusiškiau, o ne apsiribotų vien atskirų teisinio reguliavimo fragmentų ginčijimu. Suprantama, Konstitucinis Teismas prieš imdamasis tirti ir pareiškėjo neginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai turi labai kruopščiai įvertinti visas aplinkybes ir konsta­tuoti, jog pareiškėjo neginčijamu įstatymu ar kitu teisės aktu yra įsiterpiama į pareiškėjo gin­čijamo įstatymo ar kito teisės akto reguliuojamus visuomeninius santykius, ir dėl to pareiš­kėjo neginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas yra tiesiogiai ir neatskiriamai susiję su pa­reiškėjo ginčijamu įstatymu ar kitu teisės aktu. Kitaip labai nesunkiai galima peržengti ribą, kai gali kilti pagrįstų abejonių, ar Konstitucinis Teismas neviršijo jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų.

Taigi interpretuodamas Konstitucijos nuostatas Konstitucinis Teismas suformulavo to­kią savo jurisdikcijos tiriant pareiškėjo neginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktį Kon­stitucijai sampratą: pirma, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir pareiškėjo neginčijamų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, tačiau tik tų, kuriais įsiterpiama į pareiškėjo ginčijamo įstatymo bei kitų teisės aktų reguliuojamus santykius; antra, atsižvelgdamas į tai, jog pagal Konstituciją poįstatyminis aktas negali prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstaty­mams, Konstitucinis Teismas tirdamas, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konsti­tucijai, turi ištirti ir tai, ar poįstatyminis aktas neprieštarauja pareiškėjo neginčijamam įstaty­mui, kuriuo grindžiamas ginčijamas poįstatyminis aktas; tokiu atveju Konstitucinis Teismas turi ištirti ir tai, ar įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas poįstatyminis teisės aktas, nepri­eštarauja Konstitucijai; trečia, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurių pareiškėjas neginčija, jeigu šie įstatymai ar kiti teisės aktai yra ginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų nauja redakcija, neatsižvelgdamas į tai, ar šie įstatymai arba kiti teisės aktai jau yra įsigalioję, ar jie įsigalios ateityje, ir jeigu juose yra tos pačios arba iš esmės analogiškos nuostatos, kurios yra pareiškėjo ginčijamuose įstaty­muose ar kituose teisės aktuose.

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai ne­prieštarauja įstatymai. Konstitucijoje nėra straipsnių, kuriuose būtų įtvirtinta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar Konstitucijai neprieštarauja konstituciniai įstatymai, taip pat nėra straipsnių, kuriuose būtų nustatyta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar įstatymai neprieštarauja konstitu­ciniams įstatymams. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nėra straipsnių, kuriuose būtų įtvirtinta, jog Konstitucinis Teismas tiria Seimo priimtų poįstatyminių teisės aktų atitiktį ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams, taip pat ir konstituciniams įstaty­mams.

Formaliai vertinant, galima teigti, esą minėtas konstitucinis reguliavimas nenumato, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja konstituciniai įsta­tymai, ar įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatymi­niai teisės aktai neprieštarauja įstatymams ir konstituciniams įstatymams. Tačiau ar minėti konstituciniai įstatymai ir Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai pagal Konstituciją tikrai nepatenka į konstitucinės kontrolės sferą?

Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas, taip pat įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Formuluodamas konstitucinių įstatymų sampratą [16] teismas rėmėsi tuo, jog vien tai, kad Konstitucijoje yra vartojamos dvi skirtingos sąvokos: „įstatymai“ ir „konstituciniai įstatymai“, jog Konstitucijoje (69 str. 3 d.) yra nustatyti ypatingi reikalavimai konstituciniams įstatymams priimti, reiškia, kad konstituciniai įstatymai užima ypatingą vietą teisės sistemoje, kad jie turi ypatingą teisinę galią. Jeigu konstitucinius įstatymus galima būtų pakeisti „paprastais“ įstatymais, konstituciniai įstatymai, kaip Konstitucijoje įtvirtinta at­skira, ypatinga įstatymų rūšis, netektų prasmės.

Konstitucija yra vientisas aktas (6 str. 1 d.), todėl Konstitucija negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigta kuri nors (bet kuri) Konstitucijoje įtvirtinta nuostata; visos Konstituci­jos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir suderintos, visos jos įtvirtina arba atspindi tam tik­ras konstitucines vertybes, tarp kurių yra pusiausvyra. Konstitucinių įstatymų ypatingą vietą teisės sistemoje, jų aukštesnę negu „paprastų“ įstatymų teisinę galią lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai Konstitucijoje yra numatyti būtent todėl, kad galima būtų užtikrinti šiais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių didesnį stabilumą. Nors Konstitucijoje tiesiogiai nėra nurodyta konstitucinių įstatymų teisinė galia, tačiau iš konstitucinio regulia­vimo visumos Konstitucinis Teismas padarė jau minėtą išvadą, kad konstituciniai įstatymai yra aukštesnės teisinės galios negu „paprasti“ įstatymai. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymai negali prieštarauti konstituciniams įstatymams, ir kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti „paprastų“ įstatymų atitiktį ne tik Konstitucijai, bet ir konstituciniams įstaty­mams. Iš Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, išplaukia, kad konstituciniai įstatymai turi atitikti Konstituciją. Ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, sprendžia Konstitucinis Teismas.

Nors Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar Seimo priimti poįstatyminiai aktai neprieštarauja įstatymams bei konstituciniams įstatymams, aki­vaizdu, kad pagal Konstituciją minėti poįstatyminiai teisės aktai negali nepatekti į konstituci­nės kontrolės sferą. Kitaip būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją, nebūtų įmanoma užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintos įstatymų viršenybės, taigi, būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstituciją. Todėl Konstitucinis Teismas nuo pat savo veiklos pradžios laikosi nuostatos, jog neprieštarauti įstatymams turi ne tik Respublikos Pre­zidento bei Vyriausybės aktai, bet ir Seimo priimti poįstatyminiai aktai. Šie aktai turi neprieš­tarauti ir konstituciniams įstatymams.

Apsibrėžiant jurisdikcijos ribas Konstituciniam Teismui gali tekti susidurti su gana neti­kėta problema: koks yra oficialus įstatymo ar kito teisės akto, kurio konstitucingumą pra­šoma ištirti, tekstas? Pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (6 str. 2 d.). Konstituci­jos 70, 71 ir kituose straipsniuose rašoma apie oficialų įstatymų paskelbimą. Įstatymo „Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 dalyje yra nu­statyta, jog įstatymai, Seimo priimti kiti aktai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai laikomi oficialiai paskelbtais juos paskelbus „Valstybės žiniose“. Taigi Konstitucinis Teismas turėtų tirti tą teisės aktą, kuris buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“. Su problema, koks yra tikrasis „Valstybės žiniose“ paskelbto teisės akto tekstas, susiduriama tada, kai „Valstybės žiniose“ yra paskelbiami oficialiai publikuoto teisės akto atitaisymai. Tai nėra retas atvejis, atitaisymų neišvengiama net tada, kai yra paskelbiami fundamentalūs, ypač svarbius visuomeninius santykius reguliuojantys įstatymai, pavyzdžiui, kodeksai. Antai, Civilinio kodekso atitaisymai buvo skelbiami net trijuose „Valstybės žinių“ numeriuose [17], iš viso buvo padaryti trisdešimt septyni Civilinio kodekso straipsnių (jų dalių) atitaisymai. Palyginę, kaip Civilinio kodekso straipsniai buvo išdėstyti iki atitaisymų, ir kaip jie suformu­luoti po atitaisymų, pastebėsime, kad po atitaisymų šie straipsniai neretai gerokai pasikeičia (kartais iš jų išbraukiamos ištisos nuostatos, kartais įrašomos naujos nuostatos, kartais straipsnio tekstas perredaguojamas įrašant į jį kai kuriuos žodžius ir pan.). Pavyzdžiui, Civili­nio kodekso 2.9. straipsnio 1 dalis pradžioje buvo išdėstyta taip: „Kolektyvinio juridinio as­mens organo posėdžiai (susirinkimai) turi būti protokoluojami.“ Paskelbtuose atitaisymuose ji skamba taip: „Juridinio asmens kolegialaus organo posėdžiai (susirinkimai) turi būti proto­koluojami“. Taigi vietoj sąvokos „kolektyvinis juridinis asmuo“ pavartota sąvoka „juridinis asmuo“; vietoj „organo posėdžių“ rašoma apie „kolegialaus organo posėdžius“. Civilinio kodekso 6.497. straipsnio 1 dalies punktas pradžioje skambėjo taip: „nuomininkas naudo­jasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį“ (tuomet galima reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą – aut. pastaba); po atitaisymų šis punktas skamba taip: „nuomininkas naudo­jasi daiktu ne pagal sutartį ar daikto paskirtį“. Taigi žodis „turtas“ pakeistas žodžiu „daiktas“. Akivaizdu, kad minėti ir panašaus pobūdžio atitaisymai nėra vien techninės klaidos ištaisy­mas: jais yra pakeičiamas teisinio reguliavimo turinys.

Tad klausimas: koks įstatymo ar kito teisės akto tekstas yra autentiškas, nėra nepa­grįstas. Pagal Seimo statutą Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą patvirtina Seimo Pirmininkas ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti (29 str. 1 d. 2 p.). Respublikos Prezidento pasirašytas įstatymas oficialiai paskelbiamas „Valstybės žiniose“. Darytina iš­vada, kad oficialus įstatymo tekstas yra tas, kurį pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas. „Valstybės žiniose“ paskelbto įstatymo teksto niekas negali keisti (taisyti), nes tai yra Seimo priimtas ir Respublikos Prezidento promulguotas įstatymas. Tačiau, kaip mi­nėta, oficialiai paskelbtų įstatymų tekstai neretai koreguojami paskelbiant „Valstybės ži­niose“ atitaisymus. Juos skelbia arba Seimo kanceliarijos Dokumentų skyrius, arba „Valsty­bės žinių“ redakcija. Kokiu teisiniu pagrindu skelbiami šie atitaisymai? Teisės akto, nusta­tančio kurio nors subjekto teisę skelbti atitaisymus, nėra. Galima sakyti, kad atitaisymai da­romi vadovaujantis nuostata, jog subjektas, perdavęs įstatymo tekstą paskelbti „Valstybės žinių“ redakcijai, turi teisę ištaisyti vėliau pastebėtas klaidas. Kyla klausimas: kokias klaidas? Jeigu tai korektūros klaidos ar kitos grynai techninio pobūdžio spausdinimo klaidos, tokios klaidos gal ir galėtų būti ištaisomos „Valstybės žiniose“ paskelbiant minėtus atitaisymus. Ta­čiau ar galima vadinti klaidos ištaisymu tokį įstatymo teksto pakeitimą, kai ištaisymu pakei­čiamas teisinio reguliavimo turinys? Manau, kad šiuo atveju tenka kalbėti ne apie klaidos iš­taisymą, bet apie Seimo valios, kuri buvo išreikšta Seimo priimtame įstatyme, ir Respublikos Prezidento valios, kurią jis išreiškė pasirašydamas būtent tokį įstatymo tekstą, kurį jis gavo iš Seimo, koregavimą.

Nėra jokia paslaptis, kodėl atsiranda minėti atitaisymai: Seimo komitetai, Seimo nariai neretai skuba kuo greičiau priimti įstatymą, nepakankamai laiko skirdami tam, kad įstatymo tekstas būtų išdėstytas tiksliai, aiškiai, be vidinių prieštaravimų ir pan. Neretai įstatymą pri­ėmus (Seimo nariai už jį jau balsavo) įstatymo tekstas dar yra tikslinamas (redaguojamas) Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriuje dalyvaujant Seimo nariams, kurie buvo paskirti at­sakingi už įstatymo projekto galutinį parengimą. Tai pirmoji pakopa, kurioje gali atsirasti ki­toks įstatymo tekstas negu tas, už kurį balsavo Seimo nariai. Oficialiai paskelbus įstatymą „Valstybės žiniose“ jį perskaito ne tik įstatymo projekto rengėjai, bet ir tie asmenys, kurie tu­rės šį įstatymą taikyti. Būtent tuomet neretai ir yra pastebimi didesni „netikslumai“ įstatymo tekste. Pagal Konstituciją įstatymo tekstą gali pakeisti tik tas subjektas, kuris priėmė įsta­tymą, t. y. Seimas. Tačiau teikti Seimui įstatymo pakeitimo projektą dažniausiai nenorima, todėl yra pasirenkamas „paprastesnis“ kelias: Seimo nariai, buvę atsakingi už įstatymo pro­jekto parengimą, paprašo, kad Dokumentų skyrius paskelbtų „Valstybės žiniose“ atitaisymą.

Taigi, kokį įstatymo tekstą Konstitucinis Teismas tirtų, jeigu būtų paskelbti minėti šio įstatymo atitaisymai? Šios problemos Konstitucinis Teismas nėra nagrinėjęs, tačiau, mano nuomone, pagal Konstituciją teismas turėtų tirti tą tekstą, kuris buvo oficialiai promulguotas, t. y. tą tekstą, kurį pasirašė ir oficialiai paskelbė Respublikos Prezidentas. Tekstai, kuriuos „Valstybės žiniose“ išspausdino kiti subjektai, taigi ir minėti atitaisymai, nėra oficialus įsta­tymo tekstas, todėl jis neturėtų tapti Konstitucinio Teismo tyrimo dalyku.

Lietuvoje galioja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, reglamentuojantis valsty­bės paslaptį sudarančios informacijos apsaugą. Pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ teisės aktai, kuriuose yra valsty­bės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių „Valstybės žiniose“ neskelbiami, šie aktai išsiun­čiami toms institucijoms, kurios gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančio­mis žiniomis (3 str. 3 d.).

Ar teisės aktai, kurie nebuvo oficialiai paskelbti „Valstybės žiniose“, gali būti Konstitu­cinio Teismo tyrimo dalykas? Pirmą kartą Konstitucinis Teismas su šiuo klausimu susidūrė nagrinėdamas Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar vienas iš Vyriausybės nutarimų, kuris buvo pažymėtas žyma „visiškai slaptai“, neprieštarauja Konstitucijai. Konsti­tucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja bet kuris įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas bei Vyriausybės aktas, nepriklausomai nuo to, ar teisės aktas yra (ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo, slaptumo, konfidencialumo ar kokia nors kita žyma [18]. Kitaip Konstitucinis Teismas negalėtų atlikti savo konstitucinės pareigos: šalinti iš teisės sistemos aktus, kurie neatitinka Konstitucijos.

Kitas atvejis, kai Konstituciniam Teismui teko spręsti, ar jis gali tirti „Valstybės žiniose“ nepaskelbto teisės akto atitiktį Konstitucijai, buvo toks: ar teismas gali tirti vadinamuosius „protokolinius“ Vyriausybės sprendimus. Šie sprendimai, skirtingai nuo Vyriausybės nuta­rimų, „Valstybės žiniose“ oficialiai nebūdavo skelbiami: jie būdavo tiesiog įrašomi į Vyriau­sybės posėdžio protokolą, o šio protokolo išrašai būdavo išsiunčiami tiems subjektams, ku­riems buvo skirti Vyriausybės sprendimai. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą išnagrinėjęs, ar į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ neprieštarauja Konstitucijai, pažy­mėjo, jog nors Konstitucijoje ir yra vartojamos įvairios sąvokos: „Vyriausybės nutarimai“, „Vyriausybės aktai“, „Vyriausybės sprendimai“, tačiau Konstitucijoje yra įtvirtinta tik viena teisės aktų, kuriuos Vyriausybė turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis – Vyriausybės nutarimai. Teisinės valstybės principo esminis elementas yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Kon­stituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir jie turi būti paskelbti neatsižvelgiant į tai, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat neatsižvelgiant į tai, kokiam subjektui ar subjektų grupei jie skirti. At­sižvelgdamas į tai, kad spręsdama valstybės valdymo reikalus (cukraus pramonės koncen­travimo reikalus) Vyriausybė priėmė ne nutarimą, bet protokolinį sprendimą, ir kad Vyriausy­bės sprendimas nebuvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“, Konstitucinis Teismas pri­pažino minėtą Vyriausybės protokolinį sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai pagal formą ir pasirašymo tvarką, taip pat pagal skelbimo ir įsigaliojimo tvarką [19].

Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, jog įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respubli­kos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jų dalys) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 71 straipsnio 1 ir 2 dalis tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teis­mas turi nurodyti, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms teisės aktas prieštarauja. Ar iš nurodyto teisinio reguliavimo išplaukia, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti teisės aktų atitiktį tik konkretiems Konstitucijos straipsniams ir šių straips­nių nuostatoms, ar teismas turi įgaliojimus tirti ir tai, ar teisės aktai neprieštarauja taip pat ir Konstitucijos principams?

Tai sudėtingas klausimas, atsakymas į kurį priklauso nuo to, kaip suprantama, iš ko susideda Konstitucija. Konstitucinis Teismas laikosi nuomonės, jog Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas (preambulė, straipsniai, straipsnių nuostatos), bet ir konstituciniai principai. Tokius teisės teorijoje visuotinai pripažįstamus Konstitucijos principus, kaip teisinės valsty­bės principą, valdžių atskyrimo principą ir kitus principus galima išvesti tik iš visos Konstitu­cijos, jų negalima kildinti tik iš kurio nors vieno ar kelių Konstitucijos straipsnių. Pagal Kon­stituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, taigi – ir priedermę šalinti iš teisės sistemos aktus, prieštaraujančius Konstitucijai kaip visumai. Įstatymais bei kitais teisės aktais nusta­tyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kartais apskritai nebūtų įmanoma patikrinti, jeigu šie įstatymai bei kiti teisės aktai būtų lyginami tik su Konstitucijos tekstu. Antai, Konsti­tucijoje nerasime tekste išdėstytos nuostatos, jog teisės aktuose numatomos sankcijos už teisės pažeidimą turi būti proporcingos padaryto pažeidimo pobūdžiui ir siekiamam tikslui. Tačiau tai, jog Konstitucijoje nėra tokio teksto, dar nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali nu­statyti bet kokio dydžio ir bet kokio pobūdžio sankcijas už teisės pažeidimą. Įstatymų leidėją saisto Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris inter alia reiškia ir tai, jog nustatant sankcijas už teisės pažeidimus būtina paisyti prigimtinio teisingumo, jog negalima nustatyti tokių sankcijų, kurios būtų neproporcingos teisės pažeidimo pobūdžiui bei siekia­mam teisėtam tikslui.

Taigi Konstitucinio Teismo įgaliojimai konstatuoti teisės akto prieštaravimą tik Konsti­tucijos principams, nenurodant konkretaus Konstitucijos straipsnio, išplaukia iš to, jog Kon­stituciją sudaro ne vien straipsniai, straipsnių dalys (nuostatos), bet ir Konstitucijos principai, ir taip pat iš Konstitucijoje įtvirtintos Konstitucinio Teismo paskirties ir konstitucinės prieder­mės užtikrinti Konstitucijos viršenybę ir konstitucinį teisėtumą, apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.

Pastebėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose prieštaravimas kuriam nors kon­stituciniam principui dažniausiai konstatuojamas ne nutarimo rezoliucinėje, bet motyvuoja­moje dalyje, nutarime suformuluotuose argumentuose. Nutarimo rezoliucinėje dalyje prieš­taravimas kuriam nors konstituciniam principui neretai nurodomas nurodžius ir konkretų Konstitucijos straipsnį, kuriam prieštarauja ginčijamas teisės aktas. Kol kas tik keliuose nuta­rimuose (2000 m. gruodžio 6 d. ir 2001 m. lapkričio 29 d.) Konstitucinis Teismas pripažino teisės aktą prieštaraujančiu vien konstituciniam principui, nenurodydamas jokio Konstituci­jos straipsnio.

Apibendrinant šiame straipsnyje pateiktą Konstitucinio Teismo jurisdikcijos analizę ga­lima teigti, jog pagal tai, kaip Konstitucinis Teismas interpretuoja ir apibrėžia savo jurisdikci­jos ribas, jį galima priskirti prie „aktyvistinių“ teismų. Jis kartais visiškai priartėja prie ribos, kai gali kilti abejonių, ar teismas neviršijo jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, tačiau šios ribos nė karto nėra peržengęs.

2. Konstitucinis Teismas, savo veiklos pradžioje suformulavęs nuostatą, jog jis tiria tik galiojančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, pamažu keitė šį nusistatymą ir šiuo metu laikosi nuostatos, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ne tik galiojančių teisės aktų, bet ir negaliojančių (panaikintų, pakeistų) teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taip pat priimtų ir oficia­liai paskelbtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, neatsižvelgdamas į tai, kokia yra nustatyta šių teisės aktų taikymo pradžia.

3. Konstitucinis Teismas laikosi nuostatos, jog tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto kon­stitucingumo, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgda­mas į tai, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar ne.

4. Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai ir neprašo ištirti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas, Konstitucinis Teismas turi pareigą patikrinti, ar ginčijamas poįstatyminis teisės ak­tas neprieštarauja minėtam įstatymui, taip pat turi pareigą ištirti, ar įstatymas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai.

5. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ne tik pareiškėjo ginčijamų įstatymų atitiktį Konstitucijai, bet ir tų pareiškėjo neginčijamų įstatymų atitiktį Konstitucijai, kuriais įsiterpiama į pareiškėjo ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius ir dėl to pareiškėjo neginčijamas įstatymas yra tiesiogiai ir neatskiriamai susijęs su pareiškėjo ginčijamu teisės aktu.

6. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurių pareiškėjas neginčija, jeigu šie įstatymai ar kiti teisės aktai yra ginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų nauja redakcija, neatsižvelgdamas į tai, ar šie įstatymai ar kiti tei­sės aktai jau yra įsigalioję, ar jie įsigalios ateityje ir jeigu juose yra tos pačios ar iš esmės analogiškos nuostatos, kurios yra ginčijamuose įstatymuose arba kituose teisės aktuose.

7. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja bet kuris įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas bei Vyriausybės aktas, neatsi­žvelgdamas į tai, ar teisės aktas yra (ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo, slaptumo, konfi­dencialumo ar kokia nors kita žyma.

8. Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas (preambulė, straipsniai), bet ir konstituciniai principai. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas nepri­eštarauja konstituciniam principui.

PASTABOS IR NUORODOS

1. 
   Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2.
   
2. 
   Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 4–100.
   
3. 
   Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje „Stomaitė prieš Kėdainių rajono savivaldybę“ (Civ. byla Nr. 3K–3–385/2000) konstatavo, jog „nuosavybės teisės atkūrimo klausimus reguliuojančių teisės aktų taikymą ir aiškinimą privalu grįsti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika“. Pacitavęs atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamųjų dalių nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo ir tai, kad „cituotosios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos yra šio Teismo nutarimo ratio de­cidendi, turinčios precedento sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo“.
   
4. 
   Pavilonis V. Lex retro non agit principas Lietuvos Respublikos įstatymų leidyboje ir Konstitucinio Teismo praktikoje // Teisė.1995. T. 29.
   
5. 
   Žilys J. Konstitucinio Teismo aktai teisės šaltinių sistemoje // Jurisprudencija. 2000. T. 17(9). P. 77; Lapinskas K. Teisės šaltiniai ir konstitucinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai // Konstitu­cinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai: konferencijos medžiaga. – Vilnius: Konstitucinis Teis­mas, 2000. P. 53; Birmontienė T. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai kaip konstitu­cinės teisės šaltinis // Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 63–65.
   
6. 
   Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribas visapusiškai apžvelgia E. Kūris pranešime „Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija“, skaitytame 2002 m. kovo 15–16 dienomis Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas“ – žr. kn. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas: Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. 2002 m. kovo 15–16 d., Vilnius.
   
7. 
   Konstitucinio Teismo 1993 m. spalio 10 d. sprendimas dėl pradėtos teisenos byloje nutraukimo // Valstybės žinios. 1993. Nr. 54–1060.
   
8. 
   Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 21 d. sprendimas „Dėl pradėtos teisenos byloje Nr. 8 „Dėl Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos operatyvi­nės veiklos įstatymo 8¹ straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutraukimo // Valstybės žinios. 1993. Nr. 72–1364.
   
9. 
   Konstitucinio Teismo 1995 m. liepos 5 d. sprendimas „Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ ir Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiui“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitu­ciją // Valstybės žinios. 1995. Nr. 57-1433.
   
10. 
    Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1988 metų vals­tybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorgani­zavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų per­davimo aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 1999. Nr. 61–2015.
    
11. 
    Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731-19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų siste­mos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui // Valstybės ži­nios. 2000. Nr. 30–840.
    
12. 
    Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklau­sančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 82–3529.
    
13. 
    Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunika­cijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teleko­munikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respub­likos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2002. Nr. 93–4000.
    
14. 
    Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruo­džio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą le­miančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respub­likos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.
    
15. 
    Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietu­vos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įsta­tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietu­vos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2001. Nr. 102–3636; Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Res­publikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio re­guliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.
    
16. 
    Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuo­savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo 8 straipsniu // Valstybės žinios. 2001. Nr. 29–938.
    
17. 
    „Valstybės žinios“ // 2000. Nr. 77. P. 80; 2000. Nr. 80. P. 61–63; 2000. Nr. 82. P. 89.
    
18. 
    Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731-19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų siste­mos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui // Valstybės ži­nios. 2000. Nr. 30–840.
    
19. 
    Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompa­nijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2001. Nr. 102–3636.
    

