A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“ A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė E. Kūris

KONSTITUCIJOS DVASIA

Doc. dr. Egidijus Kūris

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Didlaukio g. 47, 2057 Vilnius

Telefonas 262 40 33

Elektroninis paštas e.kuris@lrkt.omnitel.net

Santrauka

Straipsnis skirtas konstitucijos sampratai, kuri analizuojama remiantis normatyvinio ir deskriptyvinio metodų skirtumu, aptarti. Teigiama, jog „konstitucinį minumą“ sudaro konsti­tuciškai išskiriami valdžių sandaros santykiai, tuo tarpu kiti, tegu ir visuotinai paplitę konsti­tucijų turinio elementai, įskaitant ir žmogaus teisių katalogą, išskiriami deskriptyviai. Tokia konstitucijos samprata, kai ir vienu, ir kitu metodu išskiriami konstitucijų požymiai įtraukiami į bendrąją konstitucijos sąvoką, atskleidžia konstituavimo ir konstitucionalizavimo skirtumo ig­noravimą. Toks ignoravimas lemia tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusi teisės kon­stitucionalizacijos tendencija suprantama kaip vienpusis procesas, reiškiantis vis didesnį konstitucijos skverbimąsi į ordinarinę teisę, tačiau nutylima, jog įvairių teisės šakų nuostatų eskalavimas iki konstitucinio lygmens reiškia, jog pati konstitucija yra teisės konstitucionali­zacijos rezultatas. Ji yra pirmiausia fundamentalių principų kompleksas. Konstituciniai princi­pai užtikrina abi konstitucijos „egzistencines sąlygas“ – jos stabilumą ir dinamiškumą. Kon­stitucinių principų plečiamasis aiškinimas leidžia įtvirtinti konstitucijos dvasios primatą prieš konstitucijos raidę, anaiptol nepaneigiant konstitucijos lingvistinio aiškinimo reikšmės.

Visuotinai paplitęs konstitucijos kaip „pagrindinio“ įstatymo apibūdinimas reiškia, kad konstitucija laikytina ne teisės aktu, reguliuojančiu kokius nors santykius, kurie, lyginant su kitais, skiriasi savo turiniu (bet kažkodėl yra „pagrindiniai“, t. y. svarbesni ar net svarbiausi), o tokiu teisės aktu (nesvarbu, turinčiu rašytinę išraišką ar įkūnytu papročiuose bei tradici­jose), kurio teisinė galia yra aukštesnė nei kitų teisės aktų. Teisinės galios viršenybė supo­nuoja, kad visi kiti teisės aktai turi neprieštarauti konstitucijai (kitas klausimas, ar pati kon­stitucija teikia kokį nors mechanizmą, užtikrinantį teisėkūros subjektų pareigos neleisti teisės aktų, prieštaraujančių konstitucijai, vykdymą) – tai yra konstitucionalizmo principo esmė ir konstitucionalistinio požiūrio į teisinį reguliavimą šerdis. Konstitucija, būdama savo teisine galia viršesnė už visus kitus teisės aktus, teikia pagrindą teisės sistemos hierarchijai [3]; šiuo atžvilgiu pozityviosios teisės hierarchinė sistema koreliuoja su politinės bendruomenės val­džios sistemos institucine hierarchija (nors nedera bandyti įžvelgti kokią nors tiesioginę tei­sinės galios atitiktį, juolab priklausomybę visais institucinės hierarchijos lygmenimis). Kon­stitucijos funkcija – valdžios sprendimų legalizavimas, taigi ir legitimavimas.

Teisės ir fakto skirtumo paisoma apibrėžiant bet kurios teisės šakos (civilinės, finansų, baudžiamosios, darbo ir kt.) dalyką. Paradoksalu, tačiau konstitucinė teisė yra toji teisės sri­tis, kurioje formuluojant „centrinės“ (t. y. konstitucijos) sąvokos apibrėžimą teisės ir fakto skirtumas dažnai ignoruojamas. Šis ignoravimas dar paradoksalesnis dėl to, kad nors pa­brėžiama, jog konstitucinės teisės mokslas apsiriboja „formaliąja“ konstitucija, tačiau kartu konstitucija apibrėžiama jos ypatingą (aukščiausią) teisinę galią ir jos reguliuojamų santykių turinį arba „ratą“ nurodant kaip lygiaverčius skiriamuosius bruožus: konstitucija yra aukš­čiausios galios teisės aktas, reguliuojantis valstybės valdžios sąrangą, pilietybės santykius, žmogaus ir piliečio teises ir pareigas (t. y. individo santykius su valstybe), savivaldos santy­kius (federacinėse valstybėse – ir federalinės valdžios santykius su federacijos subjektais) ir kt. [6]. Svarbiausia yra tai, kad toks apibūdinimas nėra neteisingas: dauguma konstitucijų iš tikrųjų įtvirtina individo teisinį statusą, jose paprastai esama normų, nustatančių vietos savi­valdos pagrindus ir t. t. Bet tokia konstitucijos definicija metodologijos požiūriu nėra be prie­kaištų, nes deskriptyvinis metodas tarsi nejučia įsiskverbia į normatyvumo domeną.

Greta valdžios sąrangos, t. y. „konstitucinio minimumo“, jokio (kito) a priori nulemto ir dėl to tarsi „universaliai privalomo“ konstitucijos turinio nėra. Minėta, kad valdžios konstita­vimas yra valstybės, kaip politinės bendruomenės, sąlyga, taigi jis yra nulemtas normatyviai. Visi kiti santykiai savaime nėra būtinas bet kokios konstitucijos reguliavimo dalykas. Ką, be valdžių sąrangos santykių, dar įtvirtina (gali įtvirtinti) tam tikros valstybės konstitucija (ar dauguma konstitucijų), nustatoma ne normatyviai, o deskriptyviai. Nors daugumoje konstitu­cijų vadinamasis žmogaus teisių katalogas yra vienas svarbiausių skirsnių, struktūriškai daž­nai aplenkiantis valdžios instituciniams aspektams skirtus konstitucijų straipsnius/skirsnius, individo ir valdžios santykius priskirti „konstituciniam minimumui“ nėra pagrindo; šiame kontekste prisimintina, kad, pavyzdžiui, (viena pirmųjų kodifikuotųjų) JAV 1787 m. Konstitu­cija kurį laiką apsiėjo be Teisių bilio. Kai kuriose valstybėse, paprastai įvardijamose kaip ne­turinčiose rašytinių konstitucijų (pvz., Saudo Arabijoje), konstitucinių dokumentų funkciją bent iš dalies atlieka religinio turinio tekstai, kuriuose individo santykių su valstybe regulia­vimą atstoja ir pakeičia individo ir religinės bendruomenės, kaip oficialios visuomenės orga­nizacijos, santykių nustatymas. Matyt, vienintelis argumentas, leidžiantis (verčiantis?) į kon­stitucijos definiciją įtraukti individo ir valstybės santykius, yra visai ne tas, kad šie santykiai a priori suponuoja jų reguliavimo konstitucinį lygmenį, o tas, kad individo ir valstybės santykių pagrindų nustatymas yra absoliučios daugumos šių dienų konstitucijų neatskiriama dalis. Beje, itin detalus šių santykių reglamentavimas konstitucijose gali lemti pernelyg didelį kon­

stitucinių realia ir konstitucinių formalia atotrūkį ir būti rimtas pagrindas kritikuoti vadinamą­sias aspiracines konstitucijas [7].

Grįžtant prie H. L. A. Harto „antrinių taisyklių“ modelio, reikia pasakyti, kad net vadi­namosios keitimo taisyklės, jeigu jos ekstrapoliuojamos į pačius konstitucinio lygmens ak­tus, nėra būtinas konstitucijų elementas. Antai kai kurių valstybių konstitucijos imperatyviai draudžia pakeisti kai kuriuos konstitucijos straipsnius (trys Prancūzijos Konstitucijos, nelei­džiančios jokiomis aplinkybėmis atsisakyti respublikinės valdymo formos, yra bene ryškiau­sias pavyzdys).

Tas pat pasakytina ir apie pačios konstitucijos keitimo tvarką. Žinome, kad daugelio valstybių konstitucijos keičiamos ypatinga (sudėtingesne, „apsunkinta“) tvarka, netaikoma paprastiesiems įstatymams. Tai – viena konstitucijos stabilumo prielaidų (kita vertus, kai ku­rios nekodifikuotosios ir net tam tikra apimtimi nerašytinės konstitucijos gali būti kur kas pa­tvaresnės dėl pagarbos konstitucinėms tradicijoms, papročiams ir kitoms konstitucinėms konvencijoms; Anglija yra bene akivaizdžiausias pavyzdys). Šis konstitucijų požymis taip pat remiasi deskripcija. Priešingu atveju visuotinai pripažįstamas konstitucijų klasifikavimas į griežtas ir lanksčias būtų grindžiamas loginiu prieštaravimu ir (mažų mažiausia) neatitiktų to, kas lyginamajam konstitucionalizmui yra žinoma apie konstitucijų įvairovę.

Vis dėlto tokia konstitucijos samprata (kurioje normatyvinis turinys suplakamas su de­skriptyviomis charakteristikomis) atskleidžia dviejų svarbių sąvokų (kartu ir kategorijų) skir­tumo nesuvokimą ar bent nepagrįstą jo ignoravimą. Viena iš jų jau minėta – tai konstitavimo (constitution) sąvoka, žyminti (mūsų nagrinėjamos problemos kontekste) valdžios „įstei­gimą“, t. y. politinės bendruomenės viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pa­grindų nustatymą. Antroji sąvoka (panašiai skambanti, bet visiškai netapati pirmajai) – tai konstitucionalizacijos (constitutionalization) sąvoka, žyminti pastaraisiais dešimtmečiais pla­čiai aptarinėjamą reiškinį, kai teisę vis labiau persmelkia konstitucijos arba, pasak E. Jara­šiūno, „konstitucija vis labiau skverbiasi į visą teisinį gyvenimą“ [8]. Teisės konstitucionaliza­cija turi daugybę aspektų; vienas jų neabejotinai yra konstitucijos, kaip aukščiausios galios teisės akto ir visų kitų teisės aktų teisiškumo mato, reikšmės didėjimas, kurį lemia konstitu­cinės kontrolės mechanizmų įtvirtinimas, galimybė tiesiogiai taikyti konstituciją ir ginti savo teises tiesiogiai remiantis konstitucija, konstitucinių standartų (pirmiausia žmogaus teisių srityje) adresavimas ir žemesnės galios teisės aktams. Šiuo požiūriu teisės konstitucionali­zacijos tendencijos konstatavimas yra veikiau ne normatyvinės analizės bei teisės dogmati­kos, bet (pirmiausia) konstitucinės teisės sociologijos (ir apskritai teisės sociologijos) tezė. Maža to, šią tendenciją konstatuojant neatsargiai, minėta tezė turi potencijos virsti pagyra konstitucionalizmui (tai anaiptol nereiškia, kad pagyrų jis nenusipelno!).

Tačiau „instrumentiniu“, teisiniu–techniniu (o ne politiniu ar sociologiniu, juolab verty­biniu) požiūriu teisės konstitucionalizacija nagrinėtina (ir) šiek tiek kitu aspektu. Teisės kon­stitucionalizacija nėra (tik) „vienpusio eismo gatvė“, kurioje konstituciniai standartai „nulei­džiami“ iš konstitucijos aukštumos į ordinarinės (pirmiausia statutinės) teisės lygį. Šis proce­sas turi dvi kryptis. Ne mažiau svarbus yra bottom-up procesas („iš apačios į viršų“), kai at­skirų teisės šakų normos „pakylėjamos“ iki konstitucijos lygmens. Pažymėtina, kad dėl to, jog konstitucija iš kitų nacionalinės teisės aktų išsiskiria stabilumu ir (paprastai) joje nėra itin dažnai daromos pataisos, šį antrąjį teisės konstitucionalizacijos aspektą lengviau pastebėti konstitucijas analizuojant lyginamuoju požiūriu. Dažniausiai minimos pasaulinės konstituci­nės teisės raidos tendencijos – konstitucinių institutų demokratizacija ir (ypač) konstitucinės teisės socializacija kartu su konstitucinio reguliavimo konsolidavimu (kodifikavimu) – liudija, jog teisinis reguliavimas, anksčiau nustatytas įstatymuose (ar dar žemesnės galios teisės aktuose) ir priklausęs ordinarinės teisės sričiai, „migruoja“ į konstitucijos „teritoriją“. Ten patekęs jis tampa konstituciniu reguliavimu, konstitucijos savastimi. Konstitucija jį absor­buoja.

Lyginamoji konstitucijų analizė negali nebūti deskriptyvi. Deskriptyvi konstitucijų ana­lizė leidžia teigti, kad nepaisant tam tikrų „tipiškų“ santykių grupių, būdingų absoliučiai dau­gumai konstitucijų, esama ir tokių santykių, kurie konstituciškai reguliuojami tik keliose, gal­būt tik vienoje konstitucijoje. Nedaug terasime konstitucijų, kuriose būtų nustatytas parla­mento nario priesaikos tekstas [9]. Buvusios (socialistinės) Jugoslavijos Konstitucija nustatė net buhalterinės apskaitos bei darbininkų savivaldos įmonėse pagrindus, t. y. reguliavo santykius, šiaip jau nebūdingus konstitucinei teisei. Naujoji Brazilijos Konstitucija nustato ne tik valstybės socialinės paramos nedirbančiajam dydį, bet ir pensinį amžių bei atostogų trukmę (reguliavimą, nuo kurio, pasak kai kurių kritikų, „šiaušiasi plaukai“ [10]). Šie (galbūt kraštutiniai) pavyzdžiai rodo, kad iš esmės bet kurie santykiai gali būti konstituciniai (t. y. fundamentalūs), jeigu jų teisinio reguliavimo svarba yra (arba konstitucijos autoriui atrodo esanti) tokia didelė, jog konstitucijos autorius juos reguliuojančioms teisinėms nuostatoms suteikia aukščiausią teisinę galią.

Taigi konstitucinė teisė negali turėti ir neturi savo specifinio dalyko, nesiskiriančio nuo kurios nors teisės šakos dalyko, nes jos dalyku („dalyko dalimi“) gali tapti visuomeniniai santykiai, kurie yra (visuotinai pripažįstami kaip) tam tikros teisės šakos dalykas. Tokio tam tikrų visuomeninių santykių tapimo dar ir konstitucinės teisės dalyku negalima pagrįsti nor­matyviai, jį sukelia tik (konstitucijos kūrėjo) valios aktas. Konstitucijoje aptiksime ir finansų, ir baudžiamojo proceso, ir darbo, ir socialinio aprūpinimo, ir kitų teisės šakų normų (ne tik vie­šosios, bet ir privatinės teisės, neišskiriant nė valstybinės teisės, su visu savo specifiniu turi­niu bei skirtingos teisinės galios šaltiniais greitai imtos tituluoti konstitucine teise ir, deja, be­veik praradusios savo autonomiškumą [11]). Pažymėkime, kad šiuo atžvilgiu nėra išimtis ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Antai nuostata, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas su­laikymo pagrįstumas (20 str. 3 d.), yra ne tik Konstitucijos (Lietuvos konstitucinės teisės) norma, bet ir baudžiamojo proceso teisės pamatinė norma. Nuostata, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (129 str.) – tai ir finansų teisės pama­tinė norma. Šie du pavyzdžiai iliustruoja, jog tam tikros teisės normos, būdamos konstituci­nėmis, kartu yra ne tik konstitucinės teisės, bet ir kitų teisės šakų normos. Jos yra funda­mentalios, nes įtvirtintos Konstitucijoje. Jos grindžia tas teisės šakas. Pagal savo dalyką (re­guliuojamus visuomeninius santykius) jos priskirtinos toms teisės šakoms, kurios reguliuoja atitinkamus teisinius santykius, tačiau pagal savo teisinę galią jos yra „iškeltos virš“ kitų šių šakų normų [12].

Kita vertus, teisės konstitucionalizacijos kontekste negalima apsiriboti statišku konsta­tavimu, kad tam tikros nuostatos (normos) vienu metu yra ir konstitucinės teisės, ir kurios nors šakos (galbūt kelių šakų) normos. Būtent – tam tikros normos pirmiausia yra tam tikrų teisės šakų nuostatos (normos) arba (jeigu jų turinys yra ypač platus) gal net daugelio arba net visų teisės šakų nuostatos (normos). Jų eskalavimas iki konstitucijos lygmens ir yra mi­nėtasis teisės konstitucionalizacijos bottom-up aspektas. Šiuo požiūriu nebus pernelyg di­delė erezija tvirtinti, jog pati konstitucija yra teisės konstitucionalizacijos rezultatas (nors ir la­bai tautologiškai skamba šis teiginys).

Tvirtinimas, kad horizontalus skirstymas į šakas nepritaikytinas aukštesniajai teisei, t. y. konstitucinei teisei, toli gražu neneigia galimybės konstruoti konstitucinės teisės sistemą ir dalykiniu principu (pagal konstitucinius institutus) bei tokio konstravimo tikslingumo. Pavyz­džiui, normos, reguliuojančios valstybės valdžios institucijų sudarymą ir veiklą, savo dalyku skiriasi nuo normų, reguliuojančių valstybės biudžeto procesą (nors esama normų, regu­liuojančių ir viena, ir kita). Aukštesniosios teisės lygiu yra tik vienintelė „šaka“ – tai pati kon­stitucinė teisė [17].

Kita proga jau esu rašęs [18], kad Konstitucija, būdama visos teisės sistemos pagrin­das, tikrai nėra laikytina „kodeksų kodeksu“, sąvadu, kuriame visi konstitucinę reikšmę tu­rintys visuomeniniai santykiai turi arba gali būti detaliai reguliuojami (juolab „klasikinės“ tri­narės struktūros normomis). Įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai paprastai turi dis­kreciją konkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje tiesiogiai nėra reglamentuojami. Svarbu, kad tai darydami teisėkūros subjektai neperžengtų Konstitucijoje nubrėžtų jų diskrecijos ribų, nepažeistų konstitucinių principų. Yra pagrindo į Konstituciją žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų „rinkinį“, sistemą. Tai nepaneigia Konstitucijos normatyvumo, nes teisės principai taip pat yra normatyvinės tikrovės elementas [19]. Be to, požiūris į Konstituciją kaip į pir­miausia principų „rinkinį“ neneigia konstitucinių normų kaip konstitucinių nuostatų, įtvirtintų konstitucijos tekste. Priešingai, daugelis konstitucinių principų kaip tik ir yra įtvirtinti konstitu­cinėse normose, jose atsispindi, yra iš jų išvedami. Tačiau tik kai kurie konstituciniai princi­pai formuluojami kaip konstitucijos normos. Konstitucinių principų turinio atskleidimas – su­dėtinė (ir, matyt, svarbiausia) konstitucijos aiškinimo veiklos dalis, pagrindžianti konstituci­nės jurisprudencijos ir konstitucinės doktrinos svarbą [20].

Konstitucinių principų vaidmenį dar teks apmąstyti. Viena vertus, jie koordinuoja, or­ganizuoja į darnią visumą visas konstitucijos nuostatas, neleidžia atsirasti vidiniams priešta­ravimams konstitucijoje, determinuoja teisinį reguliavimą, teikia pagrindą visų žemesnės ga­lios teisės aktų verifikavimui ir taip leidžia užtikrinti konstitucijos viršenybę [21]. Pakeitus at­skiras konstitucijos normas gali (nors, aišku, nebūtinai turi) likti galioti tas pats konstitucinis principas (pvz., savivaldybių tarybų kadenciją „pailginus“ nuo trejų iki ketverių arba penkerių metų „išsitenkama“ savivaldybių tarybų rinkimų periodiškumo principo „ribose“). Šiuo at­žvilgiu konstituciniai principai yra ir konstitucijos stabilumo veiksnys. Jie yra savotiškas kon­stitucinio reguliavimo „karkasas“, ant kurio gali būti „lipdoma“ norminė medžiaga. Matyt, turi racijos konstitucinių principų lyginimas su objektyviais politiniais ir kibernetiniais, taip pat pačios teisinės materijos vidiniais dėsningumais [22].

Konstituciniai principai (kaip ir teisės principai apskritai) dėl savo bendrumo (lyginant su konstitucinėmis normomis) ir yra tas pagrindinis konstitucijos teksto elementas, kuriam reikalingas aiškinimas, ir kartu – raktas į „gyvąją“, nuolat besivystančią konstituciją kaip kon­stitucijos „pradinio teksto“ ir konstitucinės doktrinos vienovę [23]. Jeigu konstitucinė kon­trolė ir jos neišvengiamas rezultatas – konstitucinė jurisprudencija – (ir) gali būti apibūdina­mos kaip įsiveržiančios į teisėkūros sritį, tai tik tuo mastu, kuriuo aiškinami ir kartu plėtojami konstituciniai principai.

Taip konstituciniai principai (paradoksaliai?) užtikrina abi (iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas) konstitucijos „egzistencines sąlygas“ – konstitucijos stabilumą ir jos dinamiš­kumą, gebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių (plačiausia šio žodžio prasme) sąlygų.

6. Kartu su konstitucinių principų koordinaciniu ir determinaciniu vaidmeniu organi­zuojant į darnią visumą visą konstitucinį reguliavimą, visas konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, greta jų verifikacinės funkcijos užtikrinant konstitucijos viršenybę, greta jų reikšmės konstitu­cijos stabilumui ir dinamiškumui pažymėtinas dar vienas konstitucinių principų „potencialo“ aspektas. Konstituciniai principai leidžia geriau suvokti konstitucijos dvasią – tas vertybes bei siekius, kuriuos konstitucijos autorius įtvirtino konstitucijoje pasirinkdamas vienokią ar kito­kią jos nuostatų lingvistinę formą, nustatydamas vienokias ar kitokias normas. Konstituciniai principai išreiškiami, įkūnijami atskirose normose, tačiau dažnai būtent konstitucinių normų visuma drauge su tiesiogiai įtvirtintais (pirminiais) konstituciniais principais leidžia teigti, jog konstitucijoje įtvirtinta tam tikra vertybė arba siekis.

Konstituciniai principai neretai gali, o kai kada net turi būti aiškinami plečiamai. Būtent toks aiškinimas leidžia matyti visą konstitucijos tekstą ir kontekstą ir gali būti esminė sąlyga neleidžiant konstitucijos raidei dominuoti prieš konstitucijos dvasią [24]. Neturėtų būti laikomi pagrįstais kartais išsakomi „perspėjimai“, jog konstitucinė jurisprudencija ir konstitucinė doktrina negalinčios tapti teisėkūra, jog jos turinčios neperžengti negatyvios įstatymų leidy­bos funkcijos ribų ir nesiimti „kurti normų“ (paprastai taip pravardžiuojamas principo aiški­nimas), bei su jais susiję (galimi) priekaištai, kad plečiamasis konstitucijos nuostatų aiškini­mas apskritai neleistinas. Tokio „perdėto susilaikymo“ rezultatas būtų tas, kad kai kurios (galbūt gana daug) didingos konstitucijos formuluotės būtų veikiau lozungai, o ne pozity­vaus teisinio reguliavimo instrumentai, operacionalūs teisiniai imperatyvai, į kuriuos turėtų ir, svarbiausia, galėtų būti orientuojama teisinė praktika. Antai Lietuvos Respublikos Konstitu­cijoje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas būtų aiškiai deklaratyvus (ir galbūt bent iš dalies fiktyvus) be konstitucinės doktrinos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d. sprendime [25]. Valdžių padalijimo principas, formuluotas ir plėtotas keliose dešimtyse Konstitucinio Teismo nutarimų, taip pat neturėtų apibrėžto ir sistemingo turinio [26]. Demokratinėje pilietinėje valstybėje nekeliantis abejonių pasaulietinės valstybės impe­ratyvas Lietuvos konstitucinio reguliavimo kontekste galėjo būti tik nekonkretus, aiškių krite­rijų neturintis „pageidavimas“, kol atitinkama doktrina (bent jos fragmentai) nebuvo sufor­muluota Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime [27]. Ypač pažymėtina, kad be Konstitucinio Teismo doktrinos „laisvai interpretuojama“ deklaracija galėtų likti Konstitucijos preambulėje skelbiamas (ir kaip teisinės valstybės principas visoje Konstitucijoje įtvirtintas) atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, suponuojantis inter alia teisės normų bendrą ir išankstinį pobūdį, prieinamumą ir galėjimą jas žinoti, normų „adresatų“ pajėgumą elgtis pagal teisės normų reikalavimus, teisės normų aiškumą ir nepri­eštaringumą, negalimumą bausti už tai, kas nebuvo uždrausta, įstatymo viršenybę ir teisės aktų hierarchiją, prigimtinį teisingumą, tinkamą teisinį procesą, teisėtų lūkesčių apsaugą, tei­sinių priemonių proporcingumą siekiamam tikslui ir kt. [28].

Žinoma, profesinė akademinė diskusija dėl to, ar tam tikroje byloje Konstitucinis Teis­mas nesukūrė naujos konstitucinės normos, toleruotina ir gali būti net labai vaisinga, tačiau manytina, kad (bent kai kada) vengimas kurti naują normą gali apskritai užkirsti kelią atitin­kamo konstitucinio principo plėtojimui, taip pat duoti peno įtarimams, ar konstitucijos aiš­kintojas nevengia aiškinti konstitucijos dėl politinių ar kitų neteisinių sumetimų. Be to, net ir preziumuojamas naujos normos sukūrimas gali būti iš dalies pateisinamas, jeigu taip užpil­doma tikra ar tariama teisinio reguliavimo spraga, o pati tariamai sukurta norma nubrėžia iš konstitucijos kildinamus orientyrus, kuriais toliau turi vadovautis teisėkūros subjektai.